Epigramos kaip literatūros žanro grožio kriterijai Baroko epochoje

LTBaroko epochoje epigrama pagaliau išsikovojo vietą žanrų hierarchijoje ir tapo viena populiariausių šios epochos literatūrinės kūrybos formų. Teoriniuose veikaluose ji pamažu imta traktuoti kaip visų mažųjų literatūros žanrų pagrindas, reikalaujantis iš kūrėjo paties aukščiausio poetinio meistriškumo, literatūrinės išmonės ir talento brandos. XVII a. buvo daugybė lotyniškai rašiusių poetų: Jokūbas Bidermanas Vokietijoje, Bernardas Bauhusijus Belgijoje, Pranciškus Remondas Prancūzijoje, Jonas Ovenas Anglijoje, Albertas Inesas Lenkijoje, Motiejus Kazimieras Sarbievijus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Straipsnyje atskleidžiama, kokie grožio kriterijai taikyti epigramoms tyrinėjamuoju laikotarpiu. Tyrimo metu naudotasi literatūros teoretikų ir jėzuitų kolegijų profesorių darbais. Atskirų kūrinių aptarimas (daugiausia dėmesio skiriama M. K. Sarbievijaus epigramoms) leidžia parodyti pagrindinius to meto teorinius reikalavimus epigramoms (trumpumas, netikėtumas, šmaikštumas) ir jų poetinį realizavimą. Pastebėtina, kad epigrama buvo literatūros žanras, bene geriausiai atspindėjęs Baroko epochos tendencijas. Vienas būdingiausių epochos bruožų – noras nustebinti. Jis laikytinas ir vienu iš svarbiausių epigraminei kūrybai taikomų reikalavimų, t. y. nustebinti klausytoją jungiant priešingus dalykus ir darant nelauktą išvadą.

ENEpigram eventually gained a position in the hierarchy of genres in the Baroque epoch - it became probably the most popular form of literary expression. In theoretic works of the time epigram was treated as a basis of all the minor literary genres, which required from an author the supreme poetic skill, literary ingenuity and maturity of talent. There was an especially numerous group of poets of 17th century, which created in Latin. Amongst them there were Jacob Bidermann in Germany, Bernardus Bouhuis in Belgium, Francois Remond in France, John Owen in England, Albert Ines in Poland and Matthias Casimirus Sarbievius in the Grand Duchy of Lithuania. The author of the paper reveals which criteria of beauty were applied to epigrams of the time on the ground of the works of literary theorists and professors of Jesuit colleges. Discussing individual writings (the utmost attention is being paid to the epigrams of Sarbievius) allows showing the main theoretic requirements made to epigram of the day (brevity, quick-fire, acuteness) and the poetic realisation of the latter one. It is also noticed in the paper, that epigram seemed to be the literary genre which reflected the tendencies of the Baroque epoch in the best way. One of the most characteristic features of the epoch was a wish to astonish. It also was one of the fundamental requirements made to creation of epigrams, i. e. to astonish the audience by combining opposite things and making an unexpected conclusion.