Litauische Literatur auf dem Wege zur Freiheit
LTStraipsnis „Lietuvių literatūra kelyje į laisvę“ parašytas 1999 metais ir atspindi to laikotarpio literatūrines realijas. Pabrėžiama, kad nors sovietų okupacija užgniaužė laisvą literatų žodį, bet nesunaikino nei tautos, nei jos kalbos. Pažymima, kad okupacijos laikotarpiu rašytojai didžiavosi galintys kalbėti ir rašyti viena seniausių indoeuropiečių kalbų. Atskleidžiama, kad nors ir turėdama prisitaikyti ir vartoti Ezopo kalbą, lietuvių literatūra ir sovietmečiu išlaikė gyvybingumą, kuris atsispindėjo Just. Marcinkevičiaus, J. Apučio, J. Grušo, R. Granausko kūriniuose. Kaip kitą to laikotarpio literatūros gyvybingumo šaltinį autorius mini stiprią lietuvių diasporą, kurią jis daugiausia sieja su K. Bradūno, A. Nykos-Niliūno, A. Mackaus kūryba. Pažymima, kad žlugus socializmui, literatūroje pasireiškė savotiška alergija ne tik ideologinėms, kūrėją varžančioms doktrinoms, bet ir normatyvioms vertybių sistemoms. Teigiama, kad jų vietą užėmė postmodernizmas, ne tik suteikęs laisvę, bet ir atmetęs bet kokius įpareigojimus, egzistencinės prasmės paieškas, žanro ir stiliaus disciplinos paisymą. Aptariama minimų tendencijų raiška dabartinių Lietuvos rašytojų kūryboje. Pažymima, kad rinkos ekonomika verčia rašytojus gyventi ne vien iš kūrybos, o tai savaip veikia ir pačią jų kūrybą. Reziumuojama, kad pamažu praranda prasmę sovietmečio literatūroje dominavęs eskapizmas, vartotojų visuomenės pragmatizmas naikina universalias egzistencines vertybes, ir rašytojams kyla uždavinys kurti bent jau tariamą realybę, kurioje individai galėtų atrasti tarpusavio dvasinį identitetą.
