Poeto amžininkų likimas: Prano Vaičaičio gimimo 125-osioms ir mirties 100-osioms меtinėms

LTPranas Vaičaitis yra daugiau kaip 120 straipsnių, išspausdintų Amerikos laikršatyje „Vienybė Lietuvninkų“ nuo 1893 metų kovo iki 1895-ųjų spalio mėnesio J. Vėžio slapyvardžiu, autorius. Šios publikacijos ir kiti dingę rankraščiai leistų geriau pažinti poeto asmenybę, motyvuoti kai kuriuos svarstymus bei sprendimus. Jau paskutiniaisiais mokymosi Marijampolėje ir dvidešimtaisiais savo gyvenimo metais P. Vaičaitis labai aiškiai suvokė paslaptingais ir pavojingais knygnešių keliais gabentų lietuviškųjų spaudinių svarbą, žinojo, kaip sunkiai gimnazistus pasiekdavusi ir jo pamėgta „Vienybė Lietuvninkų“. P. Vaičaitis nutarė nepaklusti tėvų, norėjusių išleisti sūnų į kunigus, valiai ir nusprendė studijuoti teisės mokslus Rusijos sostinėje. Tarp vienminčių Peterburgo studentų, taip pat dažnai lankantis svetinguose Volterų namuose, bendraujant su amžiumi žymiai vyresniais inteligentais, P. Vaičaitis patyrė tikrą dvasinę palaimą. Iš to kilo jo elegijų grožis ir vilties spindesys tarp skausmo eilučių. Be to, kaip ir daugelio poetų, P. Vaičaičio kūrinių atsiradimą akstino prakilnusis meilės jausmas. Straipsnyje aprašomas ne tik P. Vaičaičio gyvenimas, detaliai analizuojamos priežastys mesti kunigystės mokslus, bet gausu ir jo mylimosios Julijos Pranaitytės bei didelę įtaką P. Vaičaičiui padariusio mokslininko Eduardo Volterio, jo draugo Antano Daniliausko ir kitų svarbių Vaičaičiui asmenų biografinių detalių.