Liudvikas lietuviškas ir Liudvikas angliškas

LTRecenzijoje aptariama Liudviko Jakimavičiaus eilėraščių rinktinė „Medinė. Wooden“, 2001 m. išleista Rašytojų sąjungos leidykloje. Dvikalbėje knygoje beveik ketvirtadalis eilėraščių yra seni. Palyginus su bendra postrielkūninės kartos poetų produkcija, Jakimavičiaus eilėraščiai yra išskirtinai mielaširdingi skaitytojo atžvilgiu. Pirmiausia – juos lengva skaityti. Poetinės frazės yra nutekintos kaip juvelyro akmenukai. Poezija yra atvira, bet ne vienaplanė. Džiaugtis pačia poezija netrukdo slapti poeto kodai, užsklęstų prasmių labirintai. Poetine kalba išsakomi posmai nėra tušti, vienareikšmiai. Vis dėlto rinkinyje yra keletas eilėraščių, kuriuose, be žaidimo žodžiais, negalima ką nors daugiau įžvelgti. Tai trumpučiai, japonišką haiku formą primenantys vienaposmiai. Poetas neperkrauna eilėraščių metafiziniais svarstymais, kokiais nors globaliniais rūpesčiais ar egzistenciniu skausmu. Jam rūpi ne tiek anie didieji klausimai, kiek paprastas žmogaus santykis su savo aplinka, tikra ar įsivaizduota. Rinkinyje gerų eilėraščių vertimų nedaug. Vertimus lyginant su lietuviškuoju tekstu, akis pradeda badyti įvairūs nelygumai, neapsižiūrėjimai. Vertimo netikslumai keičia originalo prasmę. Paprastos vertimo klaidos menkina vertimo kokybę. Knygos apdaila nusipelno pozityvaus komentaro. Mindaugo Šnipo iliustracijos, minimalistiniai piešiniai, vaizduojantys medinius daiktus ar padargus, tinkamai įprasmina knygos pavadinimą.