Gyvenimo apstybė

LTRecenzuojamas Vytauto Girdzijausko romanas „Palūkėk, mirtie“ tai platus, nuoširdus autoriaus atsivėrimas. Rašytojas pats prisipažįsta, jog tai autobiografija, tik ne įvykių ir faktų. Tai dvasinės, intelektinės ir gyvenimiškosios patirties kvintesencija. Gera romano savybė yra jo antiteziškumas. Į skaitytoją plūsta gyvenimo apstybė, įvairovė, stebima ir struktūruojama išmintingo autoriaus žvilgsnio. Pasakotojas teigia tik patį gyvenimą, buvimo prasmingumą, sunkų gerumą gyventi. Pirmoje, didžiausioje, dalyje romano subjektas ir pasakotojas (Tobijus) prisistato su savo autobiografija. Antroje dalyje pasakojamas jo draugo Ričardo istorija, kitose keturiose – Emilijos, jos sūnaus, Ričardo žmonos ir vaikų gyvenimai. Du herojai – Tobijus ir Ričardas – tampa problemine kūrinio ašimi. Ričardas – menininkas, kūryba jo išsigelbėjimas. Dvasios nušvitimas sutampa su kūrėjo vizija, savojo pašaukimo regėjimu. Tobijui artimesnė absurdo žmogaus pozicija. Su siužetu V. Girdzijauskas susidoroja gana greitai; jam nėra svarbus pats veiksmas, jo konkretus išrutuliojimas. Jis kuria apibendrintą savo veikėjų gyvenimo vaizdą, nesirūpindamas įprastais personažų siužetiniais ryšiais, vieninga fabula. Todėl kiekviena dalis – lyg atskiras romanas, savarankiška istorija. Eseistinis pradas romano struktūroje svarbesnis už vaizdiškąjį. Romanas tarsi balansuoja ant tradicijos ir modernumo ribos. Romanas kelia esminius egzistencinius klausimus – kas pasirenkama, kas gaunama? Kas pateptas, kas pasmerktas? Ką daryti, kad suprastum ir atrastum savąjį pašaukimą ? Atsakymą į juos renkasi pats skaitytojas.