Lenkiškoji Vilniaus lietuvių raštija

LTStraipsnyje apžvelgiamas lietuvių literatūros lenkų kalba reiškinys. Esminę reikšmę jam suvokti turi kontekstas: lietuvių tautinis atgimimas XIX a., o vėliau – tarpukario Lietuvos nepriklausomybė, formuojanti naują tautybės ir jos kriterijų supratimą. Naujoji lietuvių kultūra ir raštija augo iš ankstesnės lenkų literatūrinės kultūros, rėmėsi jos struktūromis. Nepaisant antilenkiškų akcentų didžioji dauguma lietuvių tautinio atgimimo atstovų buvo stipriai susiję su lenkų tradicijomis ir kalba, lenkiškai rašė ne tik publicistinius, bet ir literatūrinius tekstus. Lietuvių atgimimo veikėjų suvokta būtinybė kurti lietuvių raštiją reiškė, kad reikalingas pereinamasis laikotarpis, kad jos pagrindas bus tos lenkų literatūros dalys, kurios temomis ir tradicijomis atitinka projektuojamą ateities Lietuvos kultūros viziją. Tokiems sumanymams įgyvendinti buvo neišvengiama vartoti lenkų kalbą. Lietuvių literatūros lenkų kalba, kaip atskiro reiškinio, kontūrai ryškėja iš kai kurių regioninės Vilnijos literatūros srovių, ji pasirodo kaip subkultūra, suformuota istorinių aplinkybių, teritorijos ir etninės aplinkos. Sunku aiškiai apibrėžti šį raštijos tipą; savo lietuviškumą skirtingai suprato ir patys jos kūrėjai. Po 1922 m. prasideda aiški poliarizacija: lietuvybė grindžiama gimtąja kalba, o lenkų kalba vertinama kaip okupanto kalba. Straipsnyje apžvelgiami keli periodai, žymėję esmingus lenkiškos lietuvių literatūros pokyčius: 1919–1922 metų Vidurio Lietuvos laikotarpis ir 1922–1939 metai, kurie lenkų ir lietuvių istoriografijoje buvo kontroversiškiausia Vilniaus istorijos atkarpa.

ENThe article gives an overview of the phenomenon of Lithuanian literature in Polish. The context has an essential significance in understand it: Lithuanian national movement in the 19th century, and later the independence of Lithuania during the interwar period that formed a new understanding of a nation and its criteria. The new Lithuanian culture and writing grew from the former Polish literary culture, relied on its structures. Despite anti-Polish accents, most of the members of the Lithuanian national movement were strongly connected to Polish traditions and language, wrote both publicist and literary texts in Polish. Lithuanian movement members understood the need to create Lithuanian writings, and it meant that a transitional period is needed, its foundation will be those parts of Polish literature that have relevant topics and traditions to the cultural vision of future Lithuania. The implementation of such ideas was not possible without using the Polish language. The contours of Lithuanian literature in Polish as a separate phenomenon start to emerge from some regional trends of Vilnius literature, it appears as a subculture that was formed from historical circumstances, territory and ethnic environment. It is difficult to define the type of this writing; even its creators understood their Lithuanian identity differently. Clear polarisation started after 1922: Lithuanian identity was based on the native language, and Polish was treated as the language of occupants. The article reviews several periods that indicate significant changes in Polish literature in Lithuania: the period of 1919-1922 in Central Lithuania and 1922-1939 that was the most controversial period in the Polish and Lithuanian historiography of the history of Vilnius.