"Laisvasis Mūrininkas"

LTRecenzijoje aptariama Donaldo Kajoko poezijos knyga „Mirti reikia rudenį“ gausi absurdo, ironijos, siurrealistinių vaizdų, erotikos, melancholijos, lingvistinių žaidimų. Eilėraščiai analizuojami remiantis G. Bachelard’u, Novaliu, ir fenomenologine prieiga. Knyga išlaiko įprastą savo poetiką, bet išsiskiria daugialype tematika, žanru, stiliumi. Recenzijoje aptariami pagrindiniai poezijos motyvai, pasakojami siužetai, išnyrantys tipologiški moters ir vyro paveikslai, meilės ir geismo tema. Ypatingiems dalykams išreikšti, operuoti jutiminės sferos vaizdais poezijoje pasitelkiami analogijos ir palyginimai, pavyzdžiui, violetinės ir jazminų spalvos sukeliami prasmių efektai. Nors erotinė vaizduotė ir prislopinta po sklandžiai „sukaltomis“ metaforomis bei sakraliniu šydu, įvairios potekstės išsaugo sąsajas su aistra. Galima kalbėti ir apie apsivalymo ugnimi teologinę problematiką, mat D. Kajoko moterys, tarsi nužengusios iš samariečių gyvenimo, – nekaltai kaltos. Ryškus poeto novališkas kompleksas. Poetinė vaizduotė ne visada pasotinama, kartais ji pasuka ir kita kryptimi. Jutiminė prasmė atskleidžiama tik psichologiškai ištyrus įvairius jausmų atspalvius, pavyzdžiui, ironiją arba autoironiją. Poetinę fantaziją čia pakeičia asmeniškumai. Žmogiškumo ženklu pažymėti apsauginiai refleksai arba pojūčiai, kuriuos lyrinis subjektas tarsi paruošia, tobulina. Nuosilpis – lyg menkavertiškumo simbolis, kai meditacija nebėra tokia skaidri, o į širdį įsibrauna liūdesys ir nusivylimas, kuriantis šmėklas ar fantasmagoriškus vaizdus.