Putinas ir Lietuvių literatūros katedra
LTStraipsnyje aptariama rašytojo Vinco Mykolaičio Putino (1893–1967) kūrybinė veikla Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedroje po 1940 m. Putinas tęsė Lietuvos akademinio ugdymo tradicijas, o sprendimą likti okupuotoje Lietuvoje padiktavo jo filosofinė pasaulėvoka. Prieš grėsmingą neišvengiamybę Putinas iškelia sąmoningą individo apsisprendimą vertybėms. Prieš tarybinės literatūros ortodoksiją, jos ideologines schemas Putinas iškėlė dvasinį svyravimą, abejojimus – kaip laisvą mąstymą, antidogmatinį pažinimą, sudarantį gyvenimo ir kūrybos tiesos pagrindą. Putinas išvengė mirties, nors ir rizikavo gyvybe. Putinui buvo daromas didelis spaudimas, jis verčiamas rašyti naudojant ideologines klišes. Ši intensyvi prievarta tęsėsi iki 1951–1952 m. Vilniaus universitete Putinas dėstė kursus apie Donelaitį, Žemaitę, Maironį. Tautinės savivokos studijos, germanizacijos ir carizmo, pasipriešinimo ir atgimimo problematika brėžė sunkius lietuvių kultūros kelius. Tarp okupacijos replių tie kursai buvo mažiausiai įvairiems viešiems draudimams pavaldi profesoriaus estetinių koncepcijų tribūna. Literatūros istorijos retrospekcijoje Putinas akcentavo meninio subjekto, kūrėjo asmenybės vaidmenį, jo individualumą, kūrybiškumą, gebantį subrandinti ir įkūnyti visuotines epochos idėjas ir paversti jas autonomine estetine tikrove. VU Literatūros kaatedroje vyravo vakarietiškoji antipozityvistinė Putino meninių pažiūrų mokykla. Katedra formavo ir skleidė savarankišką, antikonformistinę mintį. Tačiau Putinas patyrė ne tik tėvynainių solidarumą, bet ir ne vieno jų išpuolį bvei kaltinimą.
