Metai be Alberto Zalatoriaus

LTAlbertui Zalatoriui priklauso reikšmingi skyriai visose lietuvių, rusų, anglų kalba išėjusiose lietuvių literatūros istorijose. Jo svariais įžanginiais straipsniais buvo palydėta daugelis lietuvių literatūros klasikinio palikimo knygų ir novelės antologijų. Monografijos „Lietuvių apsakymo raida ir poetika“ bei „XХ amžiaus lietuvių novelė“ iki šiol lieka nepralenkiamu žanro istorijos ir teorijos tyrinėjimų pavyzdžiu. Demonstratyviai vengdamas privalomos oficialiosios tarybinio literatūros mokslo terminologijos, nepasiduodamas konformizmo ir konjunktūros dvasiai, A. Zalatorius buvo ne tik labiausiai nepriklausomas, bet ir didžiausią įtaką griaunant privalomų standartų sistemą daręs literatūrologas. Sąmoningai nepriimdamas ir pagal galimybes santūriai priešindamasis įvairioms literatūros politizavimo, ideologizavimo, sociologizavimo tendencijoms, A. Zalatorius nepasidavė ir estetizavimo pagundoms. Straipsnyje apibendrinama, kad A. Zalatorius neklysdamas pajusdavo, pastebėdavo, nurodydavo ir parodydavo, kaip tobula kūrinio forma sureikšmina jame net pačius nereikšmingiausius dalykus ir kaip neišbaigta forma, struktūra išduoda, diskredituoja geriausias, priimtiniausias idėjas. Kūrinio formos, struktūros, vidinės harmonijos dalykai – teigiamai ar neigiamai vertinami – aptinkami beveik kiekviename jo straipsnyje ar recenzijoje. Kad ir nepalikęs pasažo, skirto literatūros teoretikui ar istorikui, savo literatūros istorijos ir teorijos darbais jis nepaneigiamai įrodė, kad kritikos baruose išsiugdytas jautrumas meninėms vertybėms, kūrėjo individualybei buvo efektyviausiai išnaudojamas ir tiksliai vertinant literatūrinį palikimą, ir formuluojant savo išvadas teoriniuose svarstymuose.