Politinio dalyvavimo Lietuvoje bruožai

LTStraipsnyje analizuojamas politinis dalyvavimas Lietuvoje. Piliečių teisių dalyvauti priimant sprendimus atžvilgiu Lietuva niekuo nenusileidžia Vakarų Europos valstybėms, tačiau politinis dalyvavimas reiškia visų pirma realius piliečių veiksmus, o ne vien teisės dalyvauti turėjimą. Straipsnyje teigiama, jog Lietuvoje akivaizdi mažėjančio piliečių aktyvumo konvencinio dalyvavimo formose tendencija - mažėja aktyvumas rinkimuose, narystė visų tipų organizacijose. Piliečiai renkasi tas formas, kuriose nereikia kolektyvinių pastangų ir socialinės sąveikos: balsavimą ir susitikimus su pareigūnais. Tai - konvencinio dalyvavimo krizės požymiai. Vis dažniau piliečiai renkasi įvairaus pobūdžio protesto akcijas kaip vieną iš realiausių būdų paveikti vyriausybę arba bent jau atkreipti didesnį tiek valdžios, tiek visuomenės dėmesį į atskirų grupių problemas. Vienas iš tokios dalyvavimo formų kaitos trūkumų – mažėjanti dalies gyventojų galimybė dalyvauti priimant arba įgyvendinant viešuosius sprendimus. Norint dalyvauti protesto akcijose būtini tokie asmeniniai ištekliai kaip laikas, įgūdžiai, gebėjimas bendradarbiauti su kitais akcijos dalyviais. Tokiu būdu, dalies piliečių interesai ir poreikiai lieka neišgirsti. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Politinis dalyvavimas; Rinkimai; Referendumai; Protesto politika; Pasitikėjimas; Pasitenkinimas demokratija; Political participation; Elections; Referendum; Protest politics; Trust; Satisfaction with democracy.

ENThis article analyzes the political participation in Lithuania. As far as citizen rights to participate in decision-making are concerned, Lithuania has the same situation as the Western European countries. However, political participation means first of all real actions by the citizens, and not just the possession of the right to participate. This article asserts that the tendency of declining citizen participation by conventional means is obvious: active participation in elections is declining as is membership in all types of organizations. Citizens opt for the kind of participation where collective efforts or social interaction are not needed, such as casting votes and meeting with officials. These are the signs of the conventional participation crisis. More and more often citizens choose various types of protest actions as one of the most realistic ways to influence the government or at least to attract more attention from the authorities as well as the society to the problems of individual groups. One of the disadvantages of this shift in the kinds of participation is that a portion of the public has fewer possibilities to participate in deciding on or in implementing public decisions. If one wants to participate in protest actions, the following resources are needed: time, skills, and competence. Thus the interests and needs of a portion of the citizens remain unheard.