Lietuvos partinė sistema pilietinės visuomenės alternatyvose

LTLietuvos visuomenės pereinamojo laikotarpio ypatybes kol kas esmingiausiai įtakoja partijų ir pilietinių institucijų veika ir jų savitarpio santykiai. Vyraujant tradicionalistinei – paternalistinei politinei kultūrai ir nežymiam piliečių poveikiui politinėms struktūroms, partinė sistema autonomizavosi, tuo kvestionuodama demokratinio režimo visavertį funkcionavimą visuomenėje. Pasitikėjimo demokratija erozija tapo pilietinės visuomenės brandos ir „normalumo“ kriterijumi. Negatyvus demokratijos konsolidavimo būdas suponuoja politinio valdymo redukciją į fasadinės demokratijos – demokraduros (F.Schmitter) atsiradimą. Toks režimas permanentiškai dezorganizuoja pilietinių institucijų demokratinę saviraišką, kuri nuslysta į protesto politikos lygį. Lietuvos pokomunistinio vystymosi specifika lėmė valstybės kolonizaciją valdžios partijomis ir pilietinių institucijų vaidmens politikoje formalizavimą. Regimoje perspektyvoje ryškėja alternatyva – arba politikos normalizacija gilinant subpolitiką, arba susvetimėjusi visuomenei partinė sistema virsta lengvu populistinių ir korporatyvių grupių grobiu. Koalicinių vyriausybių nestabilumas tampa chronišku ir degraduoja be visuomeninės pilietinės subpolitikos paramos ir dalyvavimo. Visaverčio demokratinio politinio proceso atkūrimas numano: a)pilietinės visuomenės deetatizaciją; b)politinės kultūros modernizavimą; c)pilietiškumo ir konstitucinio patriotizmo ugdymą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos partinė sistema; Pilietinė visuomenė; Demokratijos erozija; Populizmas.

ENParties' and civil institutions' activities and mutual relations have so far had the most significant effect on the peculiarities of the transitional period of Lithuanian society. Given traditional paternalistic political culture and insignificant effect of citizens on political structures, the party system became autonomous, thus questioning the full-fledged functioning of democratic regime in society. Erosion of confidence in democracy became a criterion of civil society's maturity and “normality”. The negative means of consolidation of democracy suggests reduction of political governance and the emergence of façade democracy – demokraduros (F.Schmitter). Such a regime permanently disorganises the democratic self-expression of civil institutions, which turns into protest politics. The peculiarities of Lithuania's post-Communist development determined state colonisation of ruling parties and formation of the role of civil institutions in politics. Here we see an alternative: either political normalisation by deepening subpolitics or a party system strange to society becomes easy game for populist and corporate groups. Instability of coalition governments becomes chronic and degrades without support and involvement of civil society subpolitics. Restoration of a full-fledged democratic process implies the following: a) deetatisation of civil society; b modernisation of political culture; c) development of public spirit and constitutional patriotism.