Czesława Miłosza estetyka lokalności

LTStraipsnyje aptariama Č. Milošo kūryba (daugiausia proza) kaip rašytojo vietos literatūros estetikos pavyzdys. Č. Milošo estetika turi keletą aspektų. Pirmiausia, kuriamas literatūrinis imanentinio pasaulio, „prarastosios vietos“, „vaikystės žemės“ ir „mažosios tėvynės“ (Lietuva, Vilnius, Nevėžio upė) įvaizdis, taip pat formuojama literatūrinė „estetinė patirtis“ ir istorijoje nugrimzdusio pasaulio išsaugojimo būdai. Antra, literatūroje rekonstruotas pasaulis tampa žmogų įtraukiančia vieta, prasmės vieta, nukreipta prieš totalitarizmo ir globalizacijos tendencijas, sąlygojančias šaknų praradimą, prieš vietą „be savitumų“ ir absurdo. Trečia, rekonstruotas pasaulis kuria galimybes savo „savitumui“. Č. Milošas kuria savimonę, kuri, kalbant apie įsišaknijimą pasaulyje, tampa savitapatybe, per savianalizę, prisistatymą atveriančią erdvę kitoniškumui, atsiveriančią kaip kitas.

ENThe article deals mainly with the prose work of Czesław Miłosz, examined as an example of the writer's literary aesthetic of the local. Milosz's aesthetic has several bases. First, it creates a literary image of the immanent world, "a place lost", "a land of childhood" and "a little homeland" (Lithuania, Vilnius, Nevėžis River) and also builds the basis for the literary "aesthetic experience" and for forms of preservation of a world that has passed into history. Second, this world, reconstructed in literature, becomes a space where man is embedded, a space of meaning, as against the totalitarian and globalising tendencies that lead to a loss of roots and as against space "without qualities", against the space of the absurd. Third, this reconstructed world creates the conditions for the self "with qualities". Milosz's project constructs a conscious self, which in telling about its rooting in the world, becomes a self with identity, that in undergoing self-analysis, self-presentation, opens a space for otherness, opens "himself as Another".