Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties sąlygos ir jų taikymas teismų praktikoje

LTApkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymą nulemia baudžiamajame įstatyme įtvirtintos jos taikymo sąlygos. Pažymėtina, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties sąlygų, nustatytų 2000 m. BK 95 straipsnio 2010 m. birželio 15 d. įstatymo redakcijoje, turinys skiriasi nuo senaties sąlygų, įtvirtintų BK 95 straipsnio 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcijoje. Jos skiriasi ir nuo 1961 m. BK, galiojusiame iki 2003 m. gegužės 1 d., įtvirtintų senaties sąlygų. Bendrosios senaties taikymo sąlygos buvo panašiai formuluojamos tiek 1961 m. BK 49 straipsnyje, tiek 2000 m. BK 95 straipsnio abiejose redakcijose. Jos apėmė tris būtinus momentus (sąlygas): 1) suėjo atitinkami terminai po nusikalstamos veikos padarymo; 2) asmuo nesislepia nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo; 3) nepadarė naujos nusikalstamos veikos. Visos sąlygos leidžia daryti išvadą apie kaltininko pavojingumo praradimą. O asmens pavojingumo praradimas yra apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo pateisinimas ir bendras pagrindas. Tačiau minėtų sąlygų turinys laikui bėgant keitėsi. Toliau detaliau apsistosime ties apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties sąlygomis, numatytomis BK 95 straipsnio 2000 m. rugsėjo 26 d. ir 2010 m. birželio 15 d. įstatymų redakcijose. Nors BK 95 straipsnio 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcijoje nustatytos senaties taikymo sąlygos pakeistos 2010 m. birželio 15 d. įstatymu, galioja nauja BK 95 straipsnio redakcija, senos redakcijos senaties sąlygos lieka pakankamai aktualios teismų praktikai dėl BK 3 straipsnyje nustatytų baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko principų, skelbiančių kad taikomas tas įstatymas, kuris galiojo nusikalstamos veikos padarymo metu.[...].