Užtikrinimo priemonių taikymas: arbitražo ir teismo sąveika bei teismų kompetencija

LTTiek teismas, tiek arbitražas, spręsdami bylą, turi siekti, kad priimamas sprendimas būtų vykdytinas. Nors bylų nagrinėjimo operatyvumas yra vienas iš prioritetinių tikslių, neišvengiamai dėl bylų sudėtingumo, proceso dalyvių užimtumo, kitų aplinkybių (pvz., procesinių dokumentų įteikimo laiko sąnaudų) bylų nagrinėjimas kartais trunka ne vienus metus. Natūralu, kad ginčo nagrinėjimo metu proceso dalyviams turi būti prieinami apsaugos mechanizmai, kurie leistų laikinai, kol byla nagrinėjama ir priimamas sprendimas, užtikrinti savo reikalavimus. Tokią funkciją atlieka užtikrinimo priemonės, jų taikymo klausimai ir aptariami šiame straipsnyje. Teismo nutartys, pavyzdžiui, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jos savanoriškai nevykdomos, gali būti įvykdomos priverstinai pasitelkiant tam valstybės prievartą. Arbitražas paprastai yra privatus ginčų nagrinėjimo būdas, todėl per se neturi prievartos mechanizmų, būdingų valstybės teismams, kurie, vykdydami valstybės valdžią, pagal savo kompetenciją įgyvendina suverenią valstybės galią. [...] Straipsnyje aptariama teismo pagalbos arbitražo teismui apimtis ir šių ginčų nagrinėjimo sistemų sąveika. Vertinant teismo vaidmens arbitraže specifiką, aptariami užtikrinimo priemonių taikymo priskirtinumo ir teismingumo teismui klausimai. Pastaruoju atveju, vertinant teismų praktiką, analizuojamas skirtingas prašymų taikyti užtikrinimo priemones teismingumas, kuriam turi įtakos arbitražinio nagrinėjimo stadija. Galiausiai pateikiamos atitinkamos išvados. [...].