Countryfolk in Thomson’s seasons: the dark side of the landscape, or emblems of natural integration?
LTJameso Thomsono poetinis ciklas „Metų laikai“ pirmąkart išleistas Londone 1726–1730 m. Dėl savaime aiškių chronologinių priežasčių ir dėl jo kūrinio ilgalaikės įtakos Thomsoną laisvai galima laikyti didžiuoju keturių metų laikų požanrio iniciatoriumi XVIII a. Europos poezijoje. Donelaitis savo „Metus“, išleistus tik 1818 m., kūrė 1765–1775 m., o tai ir kelia mintį, jog lietuvis poetas galėjo būti skolingas Thomsonui. [...] Labai tikėtina, kad iki savo atvykimo į Tolminkiemį Donelaitis jau buvo šiek tiek susipažinęs, jei ne su pačiu Thomsono kūriniu, tai bent žinojo apie jo didėjantį populiarumą vokiškai kalbančiuose kraštuose prie Baltijos jūros. [...] Donelaitis, galbūt nebuvo skaitęs originalios „Metų laikų“ angliškos versijos, visgi negalėjo nepastebėti 1745 m. išleisto pirmo pilno Thomsono poemos vertimo į vokiečių kalbą, kurį laisvajame imperijos mieste Hamburge atliko Bartholdas Heinrichas Brockesas. Atsimenant, kad pirmąją tiesiogiai Thomsono įkvėptą vokišką poemą „Frühling“ („Pavasaris“, 1749) sukūrė Pomeranijos karininkas Ewaldas Christianas von Kleistas, kaip ir Donelaitis gimęs 1715 m. ir vėlgi kaip Donelaitis XVIII a. ketvirtą dešimtmetį studijavęs Karaliaučiaus Albertinos universitete, galima daryti tikėtiną prielaidą, jog tarp Thomsono ir Donelaičio „Metų laikų“ buvo užsimezgusi tam tikra tarptautinė sąsaja per vieną ar daugiau kultūrinių tarpininkų, tuomet būdingų Švietimo amžiaus Europos kultūrai.Vienas įdomiausių Thomsono ir Donelaičio kūrybos bruožų (nors reiškiasi skirtingai) yra jų santykis su kaimiškąja liaudimi ir jos gamtine aplinka. Itin pabrėždamas valstiečių darbštumą moderniųjų laikų poetas aprauda moderniosios korupcijos nelemtą poveikį ne tik kaimiečių gyvenimui, bet ir jo paties, Antikos poetų pėdomis sekančio šiuolaikinio dainiaus, įkvėpimui. Paradoksaliu būdu, Švietimo amžiaus poeto akimis žiūrint, žemės ūkio ir gyvulininkystės lygio kėlimas ir tuo būdu prekybos, kaip alternatyvos tarptautiniams karams, plėtimas yra būtina visuotinės žmonijos pažangos sąlyga. [...] Šio darbo tezė yra ta, kad Thomsonui valstiečiai yra sudėtingų santykių tarp gamtos ir žmonių emblemos. Darbe analizuojama, kaip deskriptyviniai elementai, apibūdinantys šiuolaikinį kaimo gyvenimą, tarnauja arba kaip liūdnos nuorodos į žmogaus silpnumą gamtos stichijų akivaizdoje, arba kaip neįsisąmoninti žmogaus integravimosi į aukštesnę dalykų tvarką modeliai. Nepaisant jų konvencionalios regimybės, šios poetinės konstrukcijos liudija stiprų atotrūkį nuo ankstesnių pastoralinės poezijos ir georgikos apibrėžimų. Thomsono „Metų laikų“ poetiniame ir filosofiniame projekte kaimo gyventojai yra priminimas, kad žmogus nėra gamtos įnamis ar juo labiau valdovas, o tiesiog biosferos komponentas.
ENIt is generally assumed that James Thomson’s poetic cycle The Seasons (1730–1746) is is a celebration of nature’s omnipotence interspersed with pastoral or georgic episodes in which human protagonists reflect the contemporary trend in landscape painting towards representing idealised shepherds and happy swains. However, a closer reading of Thomson’s numerous desciptions of countryfolk reveals that his peasant figures are not mere ‘figures in the landscape’. On the contrary, they appear as key elements in the poet’s physico-theology. Inspired by John Barrell’s analysis of the ambiguities of the depiction of the ‘rural poor’ in eighteenth-century English painting and by Tim Fulford’s discussion of ‘landscapes of authority’, this paper would like to show that the numerous episodes of rural life in The Seasons were not intended as a superficial décor champetre. Our argument is that Thomson uses countryfolk as emblems of the complex relationship between nature and mankind. This paper analyzes the way descriptive elements from contemporary country life serve alternatively as sad reminder of man’s frailty when confronted to natural elements and also as unconscious models of human integration in the superior order of things. Despite their conventional appearance, these poetic constructions show evidence of a sharp departure from earlier definitions of the pastoral and georgic modes. In poetic and philosophical project of Thomson’s Seasons, countryfolk are a reminder that man is not a dweller in (and even less the master of) nature, but a component of the biosphere.
