Падежные парадигмы русского и литовского языков: проблемы контрастивного описания

LTStraipsnyje aptariama linksnio paradigma lietuvių ir rusų kalbose. Šiuo lyginamuoju tipologiškai ir genetiškai artimų kalbų tyrimu siekiama nustatyti morfologines ir sintaksines–semantines konkrečių linksnių funkcijas bei palyginti jas skirtingų kalbų sistemose. Straipsnyje aptariama homonimija lietuvių ir rusų kalbos linksniavime. Pastebima, kad šešių linksnių paradigma formaliai rusų kalboje nėra realizuojama nė vienoje linksniuotėje, tuo visoms lietuvių kalbos linksniuotėms būdingos šešios skirtingos linksnių formos. Atkreipiamas dėmesys į lietuvių kalboje išlikusį šauksmininko linksnį. Aptariant vardininko statusą lietuvių ir rusų kalbose minimos periferinės vardininko atliekamos laiko ir vietos nusakymo funkcijos. Teigiama, kad linksnio, kaip tam tikros vieningos struktūros elemento, reikšmė išryškėja prasminių ryšių tarp konkrečios linksnio formos ir kitų tos pačios paradigmos linksnių fone. Kilmininko linksnis lietuvių kalboje išsiskiria objekto dalies reikšme, jis vadinamas nеžymybės arba dalies kilmininku arba neapibrėžto kiekio kilmininku. Lietuvių kalba išsaugojo iš indoeuropiečių prokalbės paveldėtą tikslią apibrėžto ir neapibrėžto kiekio raišką. Vardininko linksniu įvardinamas visas daiktas, kilmininko – daiktų skaičius arba neapibrėžta daikto dalis. Daroma išvada, kad pagrindinis linksnių paradigmos skirtumas rusų ir lietuvių kalbose yra tas, jog rusų kalboje išorinės linksnių formos dažnai sutampa ir svarbesnis vaidmuo tenka sakinio kontekstui.

ENThe article discusses the grammatical case paradigm in the Lithuanian and Russian languages. The purpose of this comparative analysis for these typologically and genetically related languages is to define the morphological and syntactic-semantic functions of specific cases and compare them in the systems of different languages. The article details homonymy in Lithuanian and Russian declensions. It is noted that the six-case paradigm is not formally realised in any of the declensions of Russian, while it is present in all declensions of Lithuanian. The article too draws attention to the vocative case that remained in the Lithuanian language. During the analysis of the status of the nominative case in Lithuanian and Russian its peripheral functions of time and place definition are mentioned. It is stated that the meaning of the case, which may be considered an element of unified structure, becomes clear in the background of relations between specific forms of a case and the other cases of the same paradigm. The genitive case in Lithuanian is special in that it defines the meaning of a part of the object. It is called the indefinite genitive, or the genitive of indefinite amount. The Lithuanian language has inherited the expression of definite and indefinite amount from the Indoeuropean parent language. The nominative case describes the entire object, while the genitive case defines the number of objects or the indefinite part of the object. It can be concluded that the main difference in the case paradigm of Russian and Lithuanian is that in Russian the external expressions of specific cases frequently coincide, thus the sentence context takes on a much more prominent role.