Kinestetinis grožis: Friedricho Schillerio straipsnio „Apie grakštumą ir orumą“ analizė

LTStraipsnyje aptariama Friedricho Schillerio esė „Apie grakštumą ir orumą“ ir Immanuelio Kanto idėjų įtaka Schillerio apmąstymams. Schillerio straipsnis pradedamas graikų mito apie grakštumo diržą atpasakojimu ir juo grindžiami filosofiniai apmąstymai apie grakštumą. Schilleris teigia, kad žmogaus architektoninį grožį lemia gamta, tačiau jis taip pat yra kultūrinė išraiška ir kinestetinių įpročių pasekmė. Kanto ir Schillerio požiūriai į tobulumo principą, įgyvendinant savo paskirtį, susijusią su grožiu, skiriasi. Kantas siekia išgryninti grožio vertinimą kaip racionalų vertinimą, laisvą nuo juslingumo, o Schilleris siekia suderinti racionalią ir juslinę žmogaus prigimtį. Galiausiai Schilleris apibūdina grakštumą kaip judančio grožio arba kinestetinio grožio formą, priešingai nei statišką ir architektūrinį grožį. Schilleris skiria savanoriškus ir nesavanoriškus judesius ir teigia, kad grakštumas pasireiškia tik nesavanoriškuose judesiuose, kylančiuose iš jausmų ir išreiškiančiuose individo stilių. Grakštumas yra iš esmės žmogiška savybė ir jo negalima rasti gyvūnų judesiuose. Schilleris atmeta mintį, kad grakštumą galima dirbtinai sukurti, nes jis priklauso nesavanoriškiems judesiams. Grakštumas daugiau pasako apie tai, kas žmogus yra, nei apie tai, kuo jis nori būti. RAKTAŽODŽIAI: kinestetinis grožis, grakštumas, orumas, Friedrichas Schilleris.

ENThe article discusses Friedrich Schiller’s essay “On Grace and Dignity” and the influence of Immanuel Kant’s ideas on Schiller’s reflections. Schiller’s article begins with a recounting of a Greek myth about the girdle of gracefulness and uses it as a basis for philosophical reflections on grace. Schiller argues that human architectonic beauty is determined by nature, but it is also a cultural expression and a consequence of kinaesthetic habits. Kant and Schiller have different views on the principle of perfection in fulfilling one’s purpose as it relates to beauty. Kant seeks to purify the judgement of beauty as a rational judgement, free from sensuality, while Schiller seeks to reconcile the rational and the sensuous nature of a human. Finally, Schiller describes grace as a form of moving beauty or kinaesthetic beauty, as opposed to the static and architectonic one. Schiller distinguishes between voluntary and involuntary movements and asserts that grace is found only in involuntary movements, which arise from feeling and express an individual’s style. Grace is a fundamentally human quality and cannot be found in the movements of animals. Schiller rejects the idea that grace can be artificially constructed, as it belongs to involuntary movements. Gracefulness says more about who a person is than who she wants to be. (This summary is created with the help of AI: translated by DeepL and generated by ChatGPT.) KEYWORDS: kinaesthetic beauty, grace, dignity, Friedrich Schiller.