Kas atrandama kasinėjant

LTRecenzijoje aptariama Viktorijos Daujotytės monografija „Boružė, ropojanti plentu: Prigimtinės kultūros kasinėjimai Marcelijaus Martinaičio kūryboje“, kurią 2013 m. išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Monografijos autorė ieško Martinaičio kūryboje to, ką ji vadina prigimtine kultūra, ženklų. Poeto biografijos faktai tik vienoje kitoje vietoje konspektiškai primenami, susitelkiama į daugiažanrės Martinaičio kūrybos apžvalgą pasirinktuoju prigimtinės kultūros aspektu. Daujotytę domina kultūros visuma. Ji kalba apie kraštovaizdį, sodybą, darbus, apie santykius su daiktais ir apie istorijos įvykius, apie kultūros, literatūros tradiciją, apie Martinaičio gyvenimą Vilniuje, išėjimą į politiką ir vėl pasitraukimą į nuošalę ir į užmiestį. Monografijoje neakcentuota, bet pastebima chronologinė Martinaičio kūrybos raida, analizuojamas skirtingas poeto santykis su liaudies kultūros tradicija. Žemaičių plentas – esminė reali ir beveik simbolinė knygos detalė. Išėjimo, kelio, vieškelio tema eina per visą monografiją. Apie problemišką santykį su „kaimiškąja civilizacija“ vienu kitu sakiniu monografijoje užsimenama, bet labai nedaug. Tradiciškai prisirišimas prie gimtinės kaimo laikomas konservatyviu. Bet Martinaičio pavyzdys liudija: ne viskas taip paprasta – tikras meistras labai senus rakandus taip perkeičia, kad jie paplinta po pasaulį kaip modernūs ir reikalingi to kaimo net akyse nemačiusiems. Kaip, kokiais būdais tas perkeitimas vyksta, ir analizuojama monografijoje.