Pertrūkis be atokvėpio vilties

LTRecenzijoje aptariama Tomo Venclovos rinktinė „Pertrūkis tikrovėje: Straipsniai apie literatūrą ir kultūrą“ (2013). Pertrūkis yra vencloviška nuoroda į aukštesnę ir tvaresnę tikrovę, į kurią verta įsižiūrėti ir įsiklausyti atidžiau. Į rinktinę sudėta tai, kas parašyta per keturis dešimtmečius ir kas skirta platesniems skaitytojų sluoksniams. Knygą sudaro keturios dalys, iš kurių dvi pirmosios ir stambiausios skirtos lietuvių bei artimųjų kaimynų literatūroms aptarti, trečioji – Vakarų literatūrai, o ketvirtoji – atsiminimams. Pastarojoje autorius labiausiai priartėja prie beletristikos ir patvirtina, kad yra literatūrinio portreto meistras. Knyga pateikiama kaip reprezentacinė straipsnių apie literatūrą ir kultūrą suvestinė. Anksčiau neskelbtų straipsnių nėra daug. Visus tekstus jungia pamėgtosios temos, prasmių aidų ir kontrastų žaismė. Rinktinė patvirtina, kad Venclova yra mūsų moderniosios intelektualinės eseistikos ir publicistikos pirmeivis. Jo įnašas į gimtąją humanistiką ir literatūrologiją juntamai svarus, ženklinantis posūkį nuo empirizmo link struktūrinės analitikos. Tyrinėtojo akiratyje natūraliai dera apžvalga ir įžvalga, jo žvilgsniui būdingas tvirtas temos ir problemos čiuopimas bei perspektyvos šviežumas. Tačiau poleminiuose svarstymuose išryškėja ir tam tikras manipuliavimas fono ir figūros santykiais, vertinimo pagrindo subjektyvumas bei faktų selektyvumas, skirtingi kalbėjimo režimai, už kurių slypi ir skirtingi vertinimo standartai. Tokios nuostatos provokuoja įdėmiau nagrinėti venclovišką mentalitetą ir jo vertybinius principus.