Apie literatūrą be vietos, arba sėkmės siužetas

LTRecenzijoje aptariama Taisijos Laukkonėn monografija „Dainiai be tautos: Lietuvos rusų rašytojų strategijos (po) sovietmečiu“, 2013 metais išleista Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Tyrimo objektas – sovietmečio ir posovietmečio Lietuvos rusų poezija kaip literatūros lauko segmento dalis. Teorinė prieiga, tyrimo metodologija (literatūros sociologija) ir tyrimo objektas sąlygoja vienas kitą. Asmeninį interesą autorė apibrėžia remdamasi Pierreʼo Bourdieu sociologine teorija, kuri šioje knygoje yra pamatinė, – ji yra ir tyrėja, ir tyrinėjamo lauko segmento dalyvė. Pasirinkusi kiekybiškai aprėpiamą lauko segmentą (rusų literatūra Lietuvoje), to segmento dalį (poezija), konkretų laikotarpį (sovietmetis ir posovietmetis) ir aiškiai išskyrusi tyrimo aspektą (literatūrinio elgesio strategijos), monografijos autorė susikuria prielaidas labai konkrečiai ir išsamiai struktūruotai analizei. Kiekvieno poskyrio pradžioje pristatoma lauko būklė ir sandara apibrėžtu laikotarpiu, po to aptariamos kolektyvinės elgesio strategijos, pasirodančios literatūrinėje spaudoje (žurnaluose, almanachuose, kituose kolektyviniuose leidiniuose, o posovietiniu laikotarpiu ir interneto projektuose), o paskiausiai pereinama prie individualių strategijų. Poskyrių simetrija tobulai išlaikoma – kiekviename jų pateikiama po dvi kolektyvines ir po tris individualias strategijas. Laukkonėn vaisingai derina sociologinę ir filologinę pozicijas. Knygą galima laikyti puikiu sociologiniu, sociokritiniu literatūros tyrimu ir precizijos bei korektiškumo pavyzdžiu.