Siuvinėjimo raštai Adutiškio apylinkės gūniose

LTTarp kitų tradicinių lietuvių liaudies audinių kraštotyrininkai 1972 metais Adutiškio apylinkėje rado austų ir siuvinėtų gūnių. Siuvinėtos gūnios patraukė dėmesį spalvingais, neįprastos stilistikos raštais. Siuvinėta įvairiais būdais. Kai kurie būdai paplitę baltarusių ir lenkų tautose ("kryželis") ir, be abejo, iš ten atėję. Kitose Lietuvos vietovėse siuvinėtų gūnių neteko matyti, todėl nutarta jas patyrinėti. Vėl atvykus į Adutiškio apylinkę 1973 metais, pavyko rasti daugiau gūnių. Per vienuolika dienų rastos dvidešimt trys gūnios: penkių raštai buvo austi, aštuoniolikos - siuvinėti. Vietiniai gyventojai pasakojo, kad siuvinėtos gūnios Adutiškio apylinkėje pradėjo plisti po Pirmojo pasaulinio karo. Gūnios būdavo tiesiamos ratuose arba rogėse ant pasostės, puošnųjį jos galą nuleidžiant už atlošo ("kad visi regėtų"). Iki pirmojo pasaulinio karo gūnios buvo tik austais raštais. Jas ausdavo dažniausiai iš lininių siūlų ("valaknos"), atausdavo vilnoniais. Raštus išaušdavo keturnyčiais arba aštuonianyčiais dimais ("dymka"), išrinkdavo, iškaišydavo, sulanguodavo-sudryžiuodavo ruoželio pynimu arba "grikipių akelių" raštais. Atskiro metimo gūnioms nemesdavo: moterys ausdamos lovatieses arba paklotes, išaušdavo trumpesnę palą, ir būdavo gūnia. Todėl austų gūnių raštai buvo panašūs į lovatiesių raštus. Nuo jų tesiskyrė bendra kompozicija: gūnių galai būdavo puošiami spurgais ar kuteliais. Audėjos, klausiamos iš kur gaudavo gūnioms raštus, sakė, kad sugalvodavo pačios ("ėmėsi iš galvos").