Aš mačiau Derrida

LTPirmą kartą Derrida pamačiau ir išgirdau Maskvos universitete. Didžiulėje salėje jis skaitė paskaitą „Nacionalizmas filosofijoje“, jo klausėsi šimtai žmonių. Pasirodė didžiulis maskvietiškas margumynas - kostiumuoti didieji tarybinės filosofijos viršininkai, garsiausi profesoriai ir intelektualiniai autoritetai, o daugiausia buvo labai įvairaus amžiaus inteligentų, dėstytojų ir studentų. Derrida atrodė taip pat, kaip matytose to meto nuotraukose - žilas, smulkių judraus veido bruožų, gyvų tamsių akių. Iš jo tekstų žinoma delikati ir labai detaliai gvildenta („dekonstruota“) tema gyvoje kalboje skambėjo kažinkaip kitaip. Terminologinių vingrybių beveik nebuvo, kalbos faktūra skaidri ir gerai suprantama iš klausos, bet temos artikuliacija svari, pamatinė, kupina išminties, kartais aforistiškai laki. Frazę po frazės labai tiksliai vertė sofistikuotasis dabar jau miręs Vladimiras Bibichinas, sugebėjęs įterpti trumputes filologines pastabas ir žaismingai kaitalioti pirmąjį ir trečiąjį asmenį, kad pabrėžtų artimumą ir subtilų nuotolį nuo to, kas sakoma („aš, tai yra profesorius Derrida, sako, kad“). Klausimai po paskaitos buvo tokie patys maskvietiški, kaip ir pati publika - daugiausia labai specialūs, deridiniai-ezoteriniai, besiremiantys kruopščiomis veikalų studijomis, skaidantys plauką į keturias dalis, tad Derrida atsakymai klausėjams galėjo pasirodyti pernelyg paprasti. O šalia - tolstojiško barzdočiaus klausimas su riebia užuomina į žydišką Derrida kilmę: „Kaip jūs, nebūdamas prancūzas, galite spręsti apie...“.Ir dabar nežinau, ar Derrida atsakymas, kad jis Alžyre baigė klasikinę prancūzišką gimnaziją ir įdėmiai skaitė klasikinės prancūzų literatūros tekstus, buvo sąmoningai, ar nesąmoningai naivus, ar jis nuoširdžiai nesuprato, kad tai tiesiog šiurkštus išpuolis, akibrokštas, ar puikiai suprato, bet norėjo palaikyti civilizuoto kalbėjimo pagrindus. Publika, žinoma, puikiai suprato: susidūrė urvinio (rusai sakytų - „machrovyj“) nacionalizmo vėzdas ir dekonstrukcijos rapyra. Buvo dar keli seminarai ir susitikimai TSRS MA Filosofijos institute. Paaiškėjo, kad Derrida pakvietimo į Maskvą iniciatorius buvo šio instituto Postklasikinių tyrimų laboratorija, tai yra vidutinio amžiaus (tada tokie buvo vadinami „jaunaisiais“) poststruktūralizmo įkvėptų filosofų grupelė, aktyviai besireiškianti ir dabar - Valerijus Podoroga, Jelena Petrovskaja, Michailas Ryklinas, Natalija Avtonomova. Bičiuliai pakvietė mane ir į šiuos kamerinius renginius. Viena Derrida paskaita buvo skirta draugystei. Ją ir parengėme šiam Jacques’ui Derrida skirtam žurnalo numeriui. Po paskaitos universiteto fojė aš prasiskverbiau pro nedraugiškai į mane žvilgčiojantį viršininkų eskortą ir priėjau prie Derrida. Laužyta prancūzų kalba pasakiau, kad atvažiavau jo pasiklausyti ir kad norėčiau išspausdinti iššifruotą ir į lietuvių kalbą išverstą diktofono įrašą. Jis sutiko, bet su sau būdinga išlyga - kad padaryčiau tai savo atsakomybe. Taigi jis leido, bet nepasirašė teksto. Galbūt jo vardą ir pavardę turėtume rašyti laužtiniuose skliaustuose. Šios paskaitos tekstas nėra pasirodęs nei prancūziškai, nei rusiškai. Derrida kalbėjo angliškai, o jo žodžius vertė Jelena Petrovskaja.