"Šnekumas nebūna be nuodėmės": dviprasmiški tiesos liudijimai Kosto Ostrausko dramoje "Eloiza ir Abelardas"

LTStraipsnyje aptariami Kosto Ostrausko dramos „Eloiza ir Abelardas: Historia calamitatum“ (par. 1984–1985, išsp. 1988) istoriniai kontekstai ir intertekstai. Išryškinami epistolinio, scholastinio (mokslinio), hagiografinio, kurtuazinio, feministinio diskursų elementai, kurie panaudoti kuriant dramos dialogą, veiksmą, konfliktą, personažus, formuojant problematiką ir motyvus. Didžiausias dėmesys skiriamas XII a. pirmosios pusės filosofijos ir teologijos naujovėms dialektikai ir logikai, kurios istorinį dramos prototipą Abeliarą susieja su paties Ostrausko draminio mąstymo tipu, diskusiniu, intelektualiuoju jo kūrybos pradu. Ostrausko „Eloizos ir Abelardo“ analizė patvirtina dviprasmišką parodijos kuriamą santykį su kultūros tekstais: jie redukuojami, pajuokiami, bet kartu ir pratęsiami, pritaikomi keliant filosofinį tiesos klausimą, atveriant jos „sacrum“ ir „profanum“ aspektus, racionalaus ir jausminio pažinimo būdus, įrodant jų visų nepajėgumą liudyti tiesą.

ENIn this article the author examines the historical contexts and intertexts of Kostas Ostrauskas’ play "Eloiza ir Abelardas: Historia calamitatum" (Eloise and Abelard: Historia calamitatum, written 1984–1985, published 1988). She identifies elements of the epistolary, scholastic, hagiographic, courtly, and feminist discourses that Ostrauskas uses in creating dialogue, action, conflict, and characters and in shaping the issues and motifs of his work. The article focuses especially on innovations of dialectics and logic in philosophy and theology of the first half of the twelfth century, relating these to Ostrauskas’ style of dramatic thinking and the intellectual nature of his oeuvre. This analysis of "Eloiza ir Abelardas" confirms the ambiguous relation of parody to cultural texts: they are diminished and mocked, but at the same time extended and adapted to raise questions about philosophical truth – to reveal its "sacrum" and "profanum" aspects and its rational and emotional modes of understanding, thus demonstrating how neither is able to bear witness to the truth.