Ledo litva, akmens atmintis, aš ir Gediminas

LTRecenzijoje analizuojama Skirmanto Valento knyga „Kalbos stigmos poezijoje: (Prō)nōmen“ (2012), kurioje plėtojami tarpdisciplininiai lingvistiniai poezijos tyrimai. Svarbiausias akstinas Valentui rinktis šią tyrimo sritį – jo disertacijos vadovo, Rusijos MA akademiko, baltisto profesoriaus Jurijus Stepanovo darbai. Autorių labiausiai domina poezijos, kaip lingvistikos, galimybė. Autorius neslepia savo tyrimų hipotetiškumo, primindamas, kad tai poetinės lingvistikos sfera. Knygoje susitelkta į kelis lingvistinius-poetinius branduolius: pirmoje dalyje, remiantis alfabeto teorija, hipotetiškai išskirtos svarbiausios raidės bei jų junginiai. Antroji knygos dalis skirta „ledui“ ir „akmeniui“, jų tarpusavio ryšiui ir subordinacijai. Labiausiai intriguoja konkrečių poezijos tekstų (V. Braziūno, S. Gedos, S. Parulskio, A. Marčėno, A. Grybausko) interpretacijos – iš viso aptarti 43 poezijos rinkiniai. Iš lingvisto ir literato pozicijų parašyta knyga svarbi tuo, kad atnaujina poezijos suvokimą, pristato ją visai kitu kampu, nei esame įpratę literatūrologiniuose tekstuose. Vis dėlto viena kita interpretacija, konceptualiai besiribojanti lingvistine erdve, yra kiek pritempta. Valentas kalba apie du teksto lygmenis: pirmąjį, akivaizdųjį, ir antrąjį – paslėptąjį, kurį įskaityti reikia lingvistinių žinių ir pastangų. Knygoje akivaizdi ne tik lingvistinė, mokslinė autoriaus kompetencija, bet ir jo, kaip poezijos tekstų interpretatoriaus, intuicija, vaizduotė, kūrybiškumas.