Ideologizuoti intymumą : ankstyvieji Juditos Vaičiūnaitės poezijos vertimai į rusų kalbą

LTStraipsnyje analizuojami iki šiol atskiro tyrėjų dėmesio nepelnę Juditos Vaičiūnaitės ankstyvosios lyrikos vertimai į rusų kalbą, publikuoti rinkinyje „Стихи“ (Eilėraščiai, 1964), parengtame vienos didžiausių Sovietų Sąjungos leidyklų „Молодая гвардия“. Autorė žvalgo ir bendresnį 7-ojo dešimtmečio poezijos vertimų būklės Lietuvos ir sąjunginėje periodikoje ir šio konkretaus leidybinio projekto, galėjusio tapti reikšmingu poetės kūrybinės biografijos faktu, kontekstą. Lyginamoji vertimų analizė atskeidžia, kokiais tekstinės transformacijos būdais Vaičiūnaitės moderni, netiesmuka, į bendražmogišką atjautą orientuota poezija buvo išnaudota kovingiems propagandiniams tikslams ir stipriai apdorota ideologiškai. Primityvoki ir neaiškūs rinkinio sudarymo, vertėjų ir vertimų atrankos kriterijai bei faktas, kad rinkinio vertimai autorės nebuvo autorizuoti (tuo metu šia privilegija naudojosi lojalesni, valdžiai nusipelnę poetai), rodo to meto siaurą utilitarinį požiūrį į vertimus ir estetinių originalo savybių – intertekstualių nuorodų, aliteracinių grandžių, komplikuotos išgyvenimų raiškos – išstūmimą į antraeiles vertimo užduotis.

ENIn 1964, the major Soviet publisher "Молодая гвардия" issued a collection of poems in Russian by the rising Lithuanian poet Judita Vaičiūnaitė. The small (72 pages) volume, titled "Стихи" (Poems), was a calculated, officially sponsored, and ideologically constructed project, but it did not become a significant fact in the writer’s creative biography. The publishers treated Vaičiūnaitė’s poetry instrumentally – they exploited it as a convenient example of the increasing modernity of Soviet poetry, and of a voice of the younger generation that was not too engaged, and therefore more reliable. But they did not respect the autonomous nature of the work: the poems are mutilated by ideological insertions (multiple additions of poetic text, by the translator, and without the author’s approval), deletions, and inaccuracies, demonstrating that the aesthetic value of the work and its translation where of secondary value to the publishing and propaganda industries of that time, as was the figure of the author within the ideological process of literary production as a whole. In these translations, the sensitive, intimate tone of Vaičiūnaitė’s poetry and her subdued treatment of dramatic experiences (the losses of the Second World War, the division of the world by the Cold War, which were favored poetic themes at that time) were manipulated by the publishers, so that the volume’s lyric intimacy is camouflaged under the poems’ more distinct ideological accents and the publishers’ arbitrary insertions. In addition to a detailed comparative analysis, the author of this article also examines the broader context of translations of Vaičiūnaitė’s early poetry into Russian and their appearance in different periodicals, and considers the general state of Soviet poetry translation in the 1960s.She finds that these approximate translations, which work from the original as the most basic scheme and replace Vaičiūnaitė’s subtle poetic technique with a combative pathos, are typical of the discrepancies between authors’ and translators’ aesthetic qualifications in 1960s translation practice. This began to shift only a decade later, with the increasing quality of poetry translations.