Lietuvių vienaskaitos pirmojo ir antrojo asmens klitinių įvardžių formos XVII a. raštuose

LTStraipsnyje, laikantis anksčiau skelbtų klitinių įvardžių formų analizės ir aprašo principų, nustatytos klitinių įvardžių pozicijos sakinyje klasifikacijos (Razanovaitė 2013, 245-250), nagrinėjamos pirmojo ir antrojo asmens klitinių įvardžių formos m(i) ir t(i), užfiksuotos XVII a. lietuvių raštuose. Pasirinkti klitinių įvardžių analizės ir aprašo principai leidžia įvertinti šių formų vartoseną kiekviename šaltinyje ir palyginti jas tarpusavyje. Apžvelgiant kiekvieną šaltinį, nustatoma klitinio įvardžio pozicija ir žodžio, prie kurio jis šlyja (toliau – šeimininko), atžvilgiu, ir pozicija sakinyje. Prieš aptariant šaltinį, paminima, kiek pirmojo, kiek antrojo asmens klitinių įvardžių formų vartojama. Apibendrinamosiose išvadose pateikiama XVII a. klitinių įvardžių vartosenos suvestinė. XVII a. šaltiniuose iš viso užfiksuotos 996 klitinių įvardžių formos. Minėtos lytys vartojamos ir pirmajam, ir antrajam asmeniui žymėti. Daugiausia klitinių įvardžių formų yra dviejuose šaltiniuose: „Knygoje nobažnystės“ ir Chilinskio Biblijoje. Apibendrinant visų šaltinių duomenis matyti, kad daugiausiai (76,5 %) klitinių įvardžių šlyja prie veiksmažodžio lyčių (liepiamosios nuosakos (354), būtojo kartinio laiko (175), esamojo laiko (87), būsimojo laiko (86) ir kt., iš viso 762 atvejai).Klauzoje klitiniai įvardžiai jungiasi prie veiksmažodžio (kai jis yra pirmasis kirčiuotas klauzos žodis – 371 atvejis, kai ne pirmasis kirčiuotas žodis – 123 atvejai). Be to, iš iki šiol apžvelgtų šaltinių, tik XVII amžiaus tekstuose rasti 5 atvejai, kai klitinė įvardžio forma eina po ne veiksmažodžio formos, kuri yra ne pirmasis kirčiuotas klauzos žodis. XVII a. šaltiniuose 29,5 % užfiksuotų pavyzdžių galima laikyti Wackernagelio dėsnio pozicijos, 53,2 % sudaro dvejopos interpretacijos atvejai: Wackernagelio dėsnio arba postverbalinė pozicija (V=cl) ir 17,3 % postverbalinė pozicija (__V=cl). Užfiksuoti 5 atvejai (0,7 %), kai klitikas šlyja ne po pirmojo kirčiuoto klauzos žodžio, kuris yra ne veiksmažodžio forma (__Ṽ=cl). Aptarta medžiaga rodo, kad egzistavo ir antrosios pozicijos, ir veiksmažodiniai klitikai – fiksuojama nestabili sistema, tarsi pereinamasis laikotarpis, kai galėtų susiformuoti vienodesnė ar stabilesnė minėtų formų vartosena. Kaip minėta, pirmojo ir antrojo asmens klitiniai įvardžiai rodo stiprią tendenciją šlyti prie veiksmažodžio formų (net ir tada, kai ji nėra pirmasis kirčiuotas klausos žodis), taigi, klitiniai įvardžiai vien fonologinės funkcijos nebepaiso, tačiau įdomu ir tai, kad šlydami prie veiksmažodžio formų taip pat nerodo ryškesnės distribucijos su atitinkamomis kirčiuotomis įvardžių formomis. Vienintelę apčiuopiamą motyvuotą vartoseną galima įžvelgti tik poezijos tekstuose.

ENThis article analyzes the forms of the personal pronominal clitics in Lithuanian texts of the 17th century in accordance with the criteria announced earlier (Razanovaitė 2013, 245–250), which allow to evaluate personal pronominal clitics in Lithuanian texts systematically (to define the position of clitics in relation to their host as well as their position in a clause). The results show a high rate of personal pronominal clitics attached to a verb, which is the first (17,3%) or not the first (53,2%) accented word of a clause. On the other hand, there are examples when the first accented word of a clause is not a verb (29,5%). Besides, 5 examples have been found when personal pronominal clitics were adjacent not to the first stressed word of a clause, which is not the verb form. It is observed that personal pronominal clitics, if they are not in the second position, almost always occur after a verb (Gribble 1988, 194–195). Old Church Slavonic is considered to be a language which has traditionally been analyzed as a language obeying Wackernagel’s Law (Lunt 2001, 77), however, it exhibits the tendency of pronominal clitics to stay adjacent to a verb (Migdalski 2006, 167–169). The same phenomenon is observed in Old Lithuanian – although the pronominal clitics in the Old Lithuanian texts are considered to be enclitics (Zinkevičius 1981, 49), i. e. obeying Wackernagel’s Law and holding the second position in a sentence, it should be noted that most of the pronominal clitics tend to stay adjacent to a verb, even if the verb is not the first word of a clause. The discussed material suggests that both the second position and the verbal clitics existed – an unstable system is ob520served as a transitional period to the formation of a more uniform and stable usage of the forms.The truth is that some cases of preverbal positions and the examples, where a pronominal clitic is adjacent not to the first stressed word of a clause, and which is not a verb form, reinforce the impression of the disintegration of the system. As it was mentioned above, the first and the second person pronominal clitics tend to stay adjacent to a verb (even if the verb is not the first word of a clause), so pronominal clitics defy the phonological feature to go in the second position in a sentence. It is also interesting that in attaching the verb forms they do not show a vivid distribution with the corresponding accented forms of the pronoun. The only tangible motivated usage can be seen in poetry texts.