Lituanistika Maskvoje: tradicijos ir perspektyvos

LTLituanistika kaip atskira kalbotyros kryptis atsirado Maskvoje dar 19-ojo amžiaus pabaigoje. Pirmu tokiu centru tapo Maskvos universitetas. Labiausiai lituanistikos tyrinėjimams Maskvoje nusipelnė F. F. Fortunatovas, kuris mokydamasis lietuvių kalbos, betarpiškai bendravo su lietuviais. Jis pirmas pradėjo žiūrėti į kalbos vystymąsi ne kaip į vieningą suskilusią į daugybę tarmių prokalbę, bet kaip į pradinę tarmių visumą. Daugumą teorinių išvadų F. F. Fortunatovas sugebėjo padaryti būtent konkrečių dabartinių dialektų nagrinėjimo dėka. Jis pirmas Rusijoje atkreipė rimtą tyrinėtojų dėmesį į prūsų kalbą. Slavistikos ir balkanistikos institutui buvo lemta tapti po Maskvos universiteto antruoju lituanistinių tyrinėjimų centru Maskvoje. Straipsnyje aptariamos to meto svarbiausios mokslinės konferecijos, rusų ir lietuvių mokslininkų kontaktai. Išskiriamos svarbiausios per paskutinius 40 metų pasireiškusios Maskvos lituanistinės mokyklos kryptys: teoriniai lietuvių kalbos gramatikos aspektai (ypač morfologija, akcentologija, sintaksė) istoriniu lyginamuoju atžvilgiu, dialektologija, etimologija, lietuvių kalba indoeuropeistikos kontekste, komparatyvistika ir lingvogeografija, teksto struktūros tyrinėjimai semiotiniu požiūriu, baltų dvasinės kultūros nagrinėjimas remiantis tautosakos tekstų duomenimis ir kt. Dėl žinomų išorinių priežasčių, kurios susilpnino Rusijos ir Lietuvos mokslininkų santykius, 9-ojo dešimtmečio pradžioje baltistikos tyrinėjimai prarado savo intensyvumą: institutai nustojo rengti konferencijas, laikinai nutrūko rinkinio „Валто-славянские исследования“ leidimas. Tačiau baltų problematika kaip ir anksčiau domina Maskvos mokslininkus, Maskvos universitete tebedėstoma lietuvių kalba.