Antologija "Žemė" iš laiko perspektyvos

LTPublikacijoje nagrinėjama lietuvių išeivių poezijos antologija „Žemė“ (Los Angeles, 1951). Aptariamos jos atsiradimo peripetijos. Pažymima, kad vertinant ją jau iš laiko perspektyvų, J. Girniaus įžanginis straipsnis „Žmogaus prasmės žemėje poezija“ laikytinas vienu svarbiausių šeštojo dešimtmečio kritikos tekstų, reflektuojančiu žmogiškosios egzistencijos prasmę ir jos įprasminimo būdus. Teigiama, kad „Žemės“ antologijoje galima regėti, kaip maksimaliai skleidžiasi egzistencinė problematika. Parodoma, kad būties autentizavimo paradigma itin stipri ir atskleista dažniausiai kūrybos, kovos, Dievo ieškojimo, pažinimo temomis. Recenzentės nuomone, antologijoje matyti jau įvykusi poetinių generacijų kaita, kuri pakeitė ir įvairius poetinio teksto lygmenis - idėjas, poetinį pasaulėvaizdį, lyrinio subjekto sampratą, ryškias poetinės kalbos modifikacijas. Parodoma, kad žemininkų kūryba atsiskleidžia kaip gana vientisas prasmių laukas, susijęs giliosiomis paradigminėmis struktūromis, visų pirma namų ir pasaulio opozicija, išėjimo iš gimtųjų namų ir sugrįžimo j juos archetipu, o visus žemininkus sieja įvaizdžių klodas, bendrosios emocinės tonacijos. Pažymima, kad antologijoje ryški jau susiformavusi žanrinė sistema: sonetas, vizija, elegija, simfonija. Atkreipiamas dėmesys, kad savo poetika išsiskiria K. Bradūnas, kurio eilėraščiuose dominuoja tradicinis ketureilis. Reziumuojama, kad žemininkų poezijai buvo lemta išgyventi itin didelį žmogiškosios būties spektrą - nuo šviesiųjų pragiedrulių vaikystės vizijose iki pačių sunkiausių žmogaus buvimo žemėje momentų.