Tarnybininkai XVI amžiaus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bajorų (didikų) dvaro socialinėje organizacijoje

LTStraipsnio objektas – XV a. antrosios pusės – XVI a. istoriniuose šaltiniuose minima tarnybininko sąvoka. Straipsnio tikslas – nustatyti tarnybininko sąvokos reikšmės kaitą per XVI a.; apibūdinti tarnybininkų funkcijas bei padėtį Žemaitijos seniūnų namų ūkiuose (dvaruose). Straipsnio metodas – istorinių šaltinių analizė. Išvados: Tarnybininko pareigybės išplito LDK ponų namų ūkiuose XV a. antrojoje pusėje. Iki 1566 m. teismų reformos tarnybininkų viena svarbiausių veiklos sferų buvo susijusi su patarnavimais pono teisme. Tačiau tarnybininko pareigas ėję žmonės lygiagrečiai vykdė ir kitas funkcijas pono namų ūkyje. Todėl jau XVI a. pradžioje tarnybininkais vadinti visi aukštesnio rango kontraktiniai tarnai (dažniausiai kilmingi) viešumoje atstovavę poną. Tarnybininkų skaičius namų ūkyje visiškai priklausė nuo pono materialinių ir socialinių resursų (žemėvaldos ir padėties valstybės valdžios organizacijoje). XVI a. Žemaitijos seniūnų namų ūkių sudėties analizė leidžia išryškinti kelias pagrindines tarnybininkų veiklos sferas: administracinę (atskirai privataus ūkio ir laikinai valdomų valstybės seniūnijų), karinę, teisminę. Šios sferos sutapo su pagrindinėmis ponų namų ūkių substruktūromis. Pono tarnybininkai buvo paskirstomi į šias substruktūras, įvertinant jų gebėjimus ir lojalumo laipsnį. Svarbiausia substruktūra buvo suformuota kaip pono dvaras (siaurąja prasme) ir turėjo padėti ponui kontroliuoti kitų substruktūrų veiklą. Iki XVI a. vidurio pono dvaras vystėsi kopijuodamas valdovo dvaro organizaciją. Tikėtina, kad vėliau bajoriškoje visuomenėje paplitus „bajorų lygybės“ idėjai ši tradicija nutrūko. Tačiau tarnybininkų organizacija ir toliau buvo hierarchizuota, nors specialūs titulai nebuvo vartojami.Hierarchijos viršuje buvo tampriausiai su pono asmeniu susiję tarnybininkai, dažniausiai rezidavę pono pašonėje. Dažniausiai jie buvo žemos kilmės (išgyvenimo tarnai) ir beveik visiškai priklausomi nuo pono. Būtent jiems buvo taikyta Antrojo Lietuvos Statuto (1566 m.) norma, numačiusi pono galimybę bausti tarnus net mirties bausme. Hierarchijos žemesniąją grandį sudarė trumpai tarnavę (neilgalaikėms tarnyboms kontraktą sudarę arba pono namų ūkyje neprigiję) asmenys bei nemaža dalis karjeros tarnų. Pastariesiems tarnyba pono namų ūkyje buvo savotiška mokykla ir šansas gauti valstybines pareigybes, pasinaudojus pono protekcija.

ENThe position of servitores was found in the lords (or great nobles) household of the Grand Duchy of Lithuania in the second half of the XV century. Prior to the reform of the court of justice in 1566 the major area of servitores activity was closely associated with the service in the lords court of justice. However, individuals occupying the position of servitores at the same time carried out other functions in nobles household. For this reason at the outset of the XVI century all upper-class retainers (mostly nobles) were called servitores. They provided official representation on behalf of the lord. The number of servitores in nobles household completely depended on the lord material and social resources (land owenership and the rank in the state). The analysis of Samogitian elders households makes it possible to reveal some basic areas of the activities of servitores: administrative (taken separately private household and state tenures) military and legal. These spheres of activities coincided with principal substructures of lords households. Lords servitores were appointed to these substructures taking into consideration their skills and the level of loyalty. The principal substructure was formed as the court of lords (in the narrow sense) and had to help the lord control the activity of other substructures. Prior to the middle of the XVI century the lords court had been developing imitating the organisation of the Grand Duke court. With the spread of the idea of equality of nobles it is likely that this tradition stopped existing. But further (in second half of XVI century) the organisation of servitores was of hierarchical origin and continues to exist as such, though special titles were not used. The servitores were positioned on the top of the hierarchy they were closely associated with the personality of the lord and usually lived in the lords court.In most cases they were of low origin and completely dependent on the lord (as a sort of house servants). The noun of the Second Statute of Lithuania (1566) was exclusively applied to them giving the power to lords to punish their servitores, death sentence included. At the bottom of the hierarchy there were individuals who served for a short period (those working on an indenture or the ones who were not suitable for household), as well as career servants. The latter made use of service as a kind of education and a chance to get public offices under the protection of great nobles.