Wolfgang P. Schmid

LTStraipsnyje aptariama Wolfgango Paulio Schmido (1929–2009) – kalbininko, pasaulinio garso indoeuropeisto, onomasto, baltisto – mokslinė veikla. Jis tyrinėjo tiek istorinės lyginamosios, tiek bendrosios kalbotyros sritis. Schmido baltistinės veiklos diapazonas labai platus. Profesorius buvo atidus baltų kalboms – prūsų, jotvingių, kuršių, kuršininkų. Nors parašė ir parengė spaudai nemažai knygų, Schmidas buvo iš esmės straipsnių mokslininkas. Vilnius, Ryga, Maincas, Leipcigas – tos vietos, kur labiausiai išsiskleidė jo mokslinė veikla. Nuo pat mokslinės karjeros pradžios Schmidas buvo ypač dėmesingas Senovės Europai ir Rytų Europos atspindžiui kalbos istorijoje. Originalus Schmido indėlis į hidronimijos sritį. Tiksliais morfologijos tyrimais pagrįstomis vadinamosios Senovės Europos teorijos prielaidomis remiasi baltų ir slavų kalbų santykius aiškinantis koncentrinis Schmido modelis. Ypač svarbūs yra jo tyrimai, skirti seniausiems baltų-germanų kalbiniams santykiams. Schmidas pabrėžė baltiškų skolinių Pabaltijo finų kalbose svarbą ir iškėlė kelias hipotezes dėl santykinės slavų-baltų-germanų kalbų izoglosų chronologijos. Baltų kalbų duomenis savo darbuose jis visada sugebėdavo įrėminti į indoeuropeistinį kontekstą, taip pat atsižvelgdamas ir į svarbius onomastikos faktus. Darydamas išvadas integralusis kalbininkas laisvai ir plačiai operavo indoeuropeistikos, onomastikos ir baltistikos duomenimis.

ENThe article deals with the scientific work of Wolfgang Paul Schmid (1929-2009), who was a linguist, world-famous Indoeuropeist, onomast, and baltist. He was researching both historical comparative and general fields of linguistics. Schmid's range of baltistic activities is very broad. The professor was attentive to the Baltic languages, i.e. Prussian, Yotvingian, Kurshian and Kurseniekian. Even though he wrote and published a large number of books, Schmid was essentially a scholar of articles. Vilnius, Riga, Mainz and Leipzig are those places where his scientific work has been expanded the most. Since the beginning of his scientific career, Schmid has been particularly attentive to ancient Europe and the reflection of the Eastern Europe in the history of language. Schmid's contribution to the hydronymic field was original. Assumptions of the so-called Ancient European theory based on precise morphological studies are used in the Schmid's concentration model interpreting the relations between the Baltic and Slavic languages. Especially important are his researches on the oldest linguistic relations between the Baltic and Germanic languages. Schmidt was emphasizing the importance of Baltic loanwords in Baltic Finno languages, and had raised several hypotheses about the relative chronology of the Slavic, Baltic and Germanic isoglosses. In his works he was always able to frame the data of the Baltic languages into the Indo-European context, also taking into account the important facts of onomastics. Making conclusions, the integral linguist was able to freely and extensively operate Indoeuropeistic, onomastics, and Baltistic data.