Lietuvių kalbos antonimija ir antonimai

LTDisertacija skirta lietuvių kalbos antonimijai. Kaip loginis ir semantinis antonimijos pagrindas iškeliama priešybė. Pirmoje dalyje aptariamos priešybių analizės rūšys – semantinė, sintagminė, paradigminė priešybių analizė. Semantinėje analizėje antonimai privalo atitikti vieną iš semantinių reikalavimų: reikšti kontrarinę, vektorinę arba kontradiktorinę priešybę; reikšti atvirkštinius antonimų santykius (konversyvai). Sintagminės analizės metu paaiškėjo, kad antonimai gali būti tikrieji ir kontekstiniai. Antoniminių kontekstų analizė paprastai prasideda nuo formоs ir eina link semantikos. Kontekstai dažniausiai yra daugiareikšmiai, semantiniai santykiai – susipynę, nes vienu atveju išreiškiama konjunkcija, o kitu – disjunkcija. Paradigminės priešybių analizės požiūriu antonimai skirstomi į absoliučiuosius ir dalinius. Antrojoje disertacijos dalyje aptariama struktūrinė antonimų klasifikacija. Struktūros požiūriu antonimai skirstomi į šakninius ir darybinius. Atskirai aptariami antonimai būdvardžiai, daiktavardžiai, veiksmažodžiai. Trečia dalis skirta antonimų tipams ir klasėms. Antonimai skirstomi į klases pagal požymio buvimą/nebuvimą: priklausymą tam pačiam denotatui; kryptingumą; laipsniškumą. Svarbus požymis yra ir komplementarumas. Antonimijos sistema yra tam tikras visų galimų jos elementų supriešinimas. Antonimų priešybė išryškėja tik reguliariuose kontekstuose, o jų vartojimui būtini pastovūs leksiniai ryšiai. Antonimai kalboje vartojami kaip ypatingos stilistinės priemonės (kontekstiniai antonimai, frazeologizmai, oksimoronai, paradoksai, antitezės, ironija).