Czesław Miłosz et Mittelbergheim: le poète, le sage et les tentations du diable
LTStraipsnyje analizuojamos Česlovo Milošo gyvenimo peripetijos, kurios susijusios su vienu gražiausių jo eilėraščių – „Mittelbergheim“. Jį poetas parašė keturiasdešimties metų. Gražūs Elzaso vaizdai ir ramybė, akimirką patirta pasaulio harmonija. Ateities nuojauta, malda, dėkingumas, ieškojimai. 1951 m. Č. Milošas buvo kuklus diplomatas, pabėgęs iš Lenkijos ambasados Paryžiuje ir radęs prieglobstį Mezon Lafito mieste. Lenkijos valdžia tada paskelbė, kad jis yra tėvynės išdavikas. Didelė lenkų emigrantų bendruomenės dalis, ypač gyvenanti Londone, į jį žvelgė ne kaip į poetą ar intelektualą, o kaip į spąstus patekusį oportunistą, provokatorių ar šnipą. Jerzy Giedroyé kreipėsi į Stanisławą Vincenzą, prašydamas padėti Č. Milošui išbristi iš tos situacijos. Ieškodamas dvasinės S. Vincenzo paramos, Č. Milošas gręžėsi į praeitį, vaikystėje ieškodamas dvasinių jėgų rezervuaro. Keli susitikimai ir intensyvus apsikeitimas laiškais su S. Vincenzu padėjo išsivaduoti iš depresijos ir ideologinio apsinuodijimo bei marksistinės doktrinos įtakos. Netekęs namų rašytojas ieškojo savo vietos Žemėje. S. Vincenzas atskleidė, kad gyvenimas tėvynėje nereiškia tik fizišką buvimo šalies ribose ir kad asmeninė patirtis bei atmintis yra svarbi gyvenimo dalis. S. Vincenzui skirtas eilėraštis „Mittelbergheim“ buvo pirmasis vilties ženklas. Poetas į Elzaso kaimą atvyko 1951 m. rugsėjo mėn., kai netoliese esančiame miestelyje buvo organizuotas kultūros laisvei skirtas kongresas.
