Kadras: Vilnius. Žaidimų aikštelė

LTRecenzijoje aptariama Kristinos Sabaliauskaitės knyga „Danielius Dalba & kitos istorijos“ (2012), atstovaujanti populiariąją literatūrą. Analizuojamas knygos ir skaitytojo santykis, kalbos formos ir stilistinės priemonės. Knygoje sudėtos septynios atskiros novelės. Pirmosios istorijos inspiracija tampa sena klasės nuotrauka. Kitos dalys irgi sukuriamos taip, tarsi autorius žiūrėtų į fotografijas. Vis dėlto norint vaizdinius kurti žodžiais, reikia sukurti iliuziją, kad laikas eliminuojamas, o visa istorija atsiranda iš karto. Paprastos sakinių konstrukcijos skatina prie puslapio neužsibūti, nėra išnašų, kurios sulėtintų skaitymo tempą, todėl skaitoma taip greitai, lyg rankose būtų laikraštis. Sabaliauskaitė puikiai jaučia, kaip valdyti skaitančiojo laiką. Visi pasakojimai sukasi apie Vilnių. Knyga – Vilniaus ir jo žmonių brendimo romanas. Joje egzistuoja dar sudėtingesnis galios santykis nei buvo galima numanyti – istorijas rašo Danielius Dalba, kurį sukuria Sabaliauskaitė. Taigi autorė sugeba pasišaipyti iš kritikų – tai kūrinys reklamuoja autorę, o ne atvirkščiai. Ne visos knygos dalys vienodai stiprios. Kai kuriose dalyse kalbos stilistika erzina, o ir istorijos nelabai įdomios. Tokią reakciją sukelia per visą knygą besitęsiančios bendrų naratyvų dalys. Sabaliauskaitė suderina du žanrus: novelės ir romano, ir šliūkšteli nemenką kiekį kultūros kritikos. Tokių knygų reikia, norint pradėti kalbėti apie literatūrą taip, kad tai sudomintų plačiąją auditoriją.