Dar keletas žodžių apie diplomatijos šefą
LTŠioje recenzijoje aptariama knyga „Lietuvos diplomatinės tarybos šefas Stasys Lozoraitis (1940–1983)” (2012). Pasak recenzento, knygos autorė nuosekliai tyrinėja Lietuvos diplomatinės tarnybos (LDT) ir jos vadovo St. Lozoraičio veiklos po valstybės okupacijos problematiką. Gausią, tačiau sausoką archyvinę medžiagą, kuri yra svarbiausias kuriamo pasakojimo apie LDT šefą ramstis, knygoje labai pagyvina nuotrupos iš autorės 2007–2011 m. darytų interviu asmenimis, neblogai pažinojusiais St. Lozoraitį ar jo kolegas diplomatus. Cituojama ir komentuojama daug istorikų dar nenučiupinėtų archyvinių dokumentų, atveriančių mažai žinomas, tačiau įdomias diplomatų refleksijas vienu ar kitu klausimu, jų padarytus išmintingus ir ne visai veiksmus. Monografijoje daugiausia remtasi „santarvine“ Lozoraičio ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto santykių interpretacija. Monografijos indėlis į istoriografinę diskusiją, kurioje svarstomi su LDT veiklos išeivijoje problematika susiję klausimai, yra žymiai sunkiau apčiuopiamas, kai reikia pasverti ne cituojamų dokumentų unikalumą, o pačios autorės interpretacijų ir įžvalgų naujumą. Visgi ilgai brandintas, daug naujų šaltinių aprėpiantis tyrimas neliko užfiksuotas, plėsdamas žinias apie prieštaringą LDT istorijos laikotarpį ir galbūt išprovokuosiantis kokį istoriką parašyti kitokią vieno iškiliausių XX a. Lietuvos politikų biografiją. O kol tokios nėra, šią monografiją pagrįstai galima vadinti geriausia lozoraitianos studija.
