Atminties veidai tyloje
LTStraipsnyje aptariamas Šiuolaikinio Meno centre 2013 m. vykusio vokiečių rašytojos, režisierės Christinos Friedrich ir šveicarų dizainerio Michaelio Brauchli’o projektas, performansas „Atsimink mane“. Pabrėžiama, kad tai septynių, vienas kito ligi tol nepažinojusių žmonių - Benjamino Ginzburgo, Esteros Lieber, Miriamos Kremin, Siegfriedo Tellerio, Saros Zamir, Josefo Kiunstlicho, Leakadios Szlak - gyvenimo istorijos, pasakojančios, kaip jiems mirtinos grėsmės akivaizdoje pavyko likti gyviems. Autoriaus nuomone, performansas leidžia sukurti neapsimestinio artumo, asmeninės pažinties įspūdį, o nuo konkretaus žmogaus atsietas asmeniškumas neverčia reaguoti į pasakojimą, griebiantis privalomų klišių: demonstruoti pagarbą, užuojautą, kaltę. Konstatuojama, kad tai, kas intymiausia, privačiausia, skausmingiausia, čia atiduodama į nepažįstamųjų rankas, ir būtent šis silpnumas, pažeidžiamumas sužadina jausmus kito atžvilgiu. Konstatuojama, kad šie pasakojimai skirti ne karo baisumams ar ideologinėms beprotybėms atskleisti, čia nekalbama ir apie išgyventos kančios suvokimą ar juo labiau pajautimą; performanso ašis iš esmės keičia santykį su tuo, apie ką kalbama: nebelieka jokios oficialiai privalomos patetikos, jokio peršamo kaltės jausmo dėl to, kad priklausai kuriai nors tautai ar valstybei. Reziumuojama, kad silpnumo estetika veikia kitaip negu institucine galia paremta oficialioji atminimo kultūros sklaida, leidžianti kiekvienam žmogui atverti jame esantį Kitą, į kurį įsiklausius išgirstama tai, ką jis sako apie save ir apie visus.
