Įniršis kuria eiles: 1863-1864 m. sukilimas literatų gyvenime
LTStraipsnyje aptariamas lietuvių istoriografijoje iki šiol analitiškai nenagrinėtas rašytojų–karių vaidmuo 1863–1864 m. sukilimo metu, aptariama, kokie buvo patriotiškai nusiteikusių lietuvių ir lenkų literatų santykiai. Išlikusiuose tekstuose vyrauja lyg ir tie patys motyvai, idėjos, skatinusios sukilėlius burtis, tačiau, tyrinėdami vieną šio sukilimo aspektą, istorikai visiškai nekreipia dėmesio į kitą. Pirmoje straipsnio dalyje aptariama, kokį poveikį sukilimo atmosferai darė literatūra, ypač pomirtinis Adomo Mickevičiaus kultas; pastebima, kad istoriografija poeto vaidmens XIX a. II pusėje tarsi nepastebi. Išlikę sukilėlių liudijimai, kad poetas laikytas tautos idealu, įkvepiančiu kovoti su pavergėjais; tą galėjo lemti revoliucinė poeto laikysena. Mickevičiaus poezija Lietuvoje buvo draudžiama iki imperatoriaus malonės 1857 m., tačiau idėja, paremta poetiniais jo tekstais, jau buvo įsitvirtinusi ir skatino idealizuoti poetą, nusiteikiant jo pranašautai žūtbūtinei kovai. Antroji straipsnio dalis skirta lietuvių literatų patriotiniams jausmams, kuriems įsiliepsnoti užteko kibirkšties. Šiame kontekste aptariamas istoriko Teodoro Narbuto sūnaus Liudviko, žuvusio sukilimo metu, patriotiškumas, atmieštas gilaus heroizmo. Trečioje straipsnio dalyje iškeliamas tautiškumo aspektas: aptariamas dviejų sukilimo poetų – Eduardo Jokūbo Daukšos ir Juliaus Anusavičiaus – posūkis lietuvybės link. Išlikusi negausi faktologinė medžiaga rodo, kad sukilimas iškėlė lietuvybę, iki tol slypėjusią „pogrindyje“. Kaip tik tada atsirado ir Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės suvokimas.
