[Užrašai paraštėse]
LTStraipsnių ciklas skirtas kūrėjo ir kūrybos santykiui, kūrėjo atsakomybės, jo apsisprendimo kritiniais socialinių ir politinių sukrėtimų momentais problemoms. Keliamas klausimas, ar galima kūrybą vertinti atskirai nuo kūrėjo asmenybės. Autorė nagrinėja Vytauto Mačernio, Salomėjos Nėries, Pauliaus Širvio, Kosto Kubilinsko gyvenimus, klausdama, kaip atsitiko, kad jie priėmė netinkamus asmeninio ir visuomeninio gyvenimo pasirinkimus. Savo teoriją autorė bando pagrįsti J. Lacano idėjomis tiek aprašydama lietuvių menininkų situaciją, tiek pasaulinio garso dailininkų ir kino kūrėjų gyvenimo istorijas. Teigiama, kad asmenybės silpnumas bent iki tam tikros ribos netrukdo reikštis talentui, nors galiausiai būtent šių vertybių sąveika nulemia tiek kūrėjo santykį su realybe, tiek jo kūrybos rezultatą ir požiūrį į tuos, kuriems tas rezultatas adresuojamas. Autorė laikosi normatyvinės pozicijos, teigdama, kad jeigu menininkas yra stipri asmenybė, jo kūrinių prasmė, jo misija, jo atsakomybė prieš visatą jam rūpi labiau negu pasisekimas rinkoje. Teigiama, kad jei kūrėjas nestokoja talento, jis galiausiai laimi grumtynes su rinkos konjunktūra. Ciklas baigiamas Vilniaus ateities architektūros svarstymais, teigiant, kad iškovota nepriklausomybė savaime dar nereiškė, jog istorinis paveldas Vilniuje jau visiškai saugus. Parodoma, kaip susidūrė kapitalo ir paveldosaugos interesai, nutrūko ryšys su praeities kartomis, kūrusiomis Vilnių, o kartu buvo pamesta originali ateities vizija – tokia, kuri leistų atpažinti autentišką Vilniaus veidą, dėl kurio jo Senamiestis pripažintas UNESCO saugoma vertybe.
