Mikalojaus Konstantino Čiurlionio laikas
LTRecenzijoje aptariama knyga „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911). Jo laikas ir mūsų laikas“ (2013), kurią sudarė Gražina Daunoravičienė ir Rima Povilionienė, o išleido Lietuvos muzikos ir teatro akademijos leidykla. Didelio tomo sudarytojos laiką pasirinko išeities tašku. Čiurlionio laikas yra įgijęs amžinybės statusą, jį girdime muzikoje. Knygą papildo CD su rinktiniais Čiurlionio muzikos atlikėjais. Amžinas laikas būdingas ir paveikslams, kuriuose didžiąja sutartimi veikia akis ir dvasia. Sutelktinio tomo apie Čiurlionį paradoksas – vis naujai atsiskleidžianti, gyvybingai pulsuojanti Čiurlionio amžinybė. Čiurlionis – iš tiesų neaprėpiamas reiškinys. Knygoje bandoma šį reiškinį aprėpti, taikant skirtingas teorijas, metodus, kalbas, sutelkiant didelį tyrėjų būrį, daugiau kaip trisdešimt dailėtyrininkų, filosofų, muzikologų, kultūrologų iš Lietuvos ir pasaulio. Tai didžiausia mokslinių pajėgų sutelktis, 2011 metų rugsėjo mėnesio tarptautinės mokslinės konferencijos rezultatas. Dvikalbis leidinys gali teikti įvairiopos informacijos Čiurlionio tyrinėtojams. Pirmiausia skiriamas specialistams – muzikos ir dailės žinovams. Čiurlioniui skirtame tome yra nemažai ir šio kūrėjo atšvaitų kitų menininkų kūryboje, refleksijų spaudoje, medijose. Dar reikėtų atidesnio žvilgsnio į literatūrą, į poeziją. Mąstymai apie Čiurlionį, talentingi ir mažiau talentingi, sustoja dabartyje, daug ką naujai apšviesdami, nukreipti į būsimus tyrinėjimus. Tačiau tyrimų idėjos, tikrieji impulsai prasideda iš pirminių šaltinių – iš to, kas palikta Čiurlionio.
