Kontroversiškosios Vydūno misterijos vertinimų pėdsakais

LTStraipsnyje aptariamas Vydūno kūrinys „Jūrų varpai“ – moderni, idėjiniu požiūriu itin drąsi, tačiau iki šiol teatro scenos neišvydusi drama, apžvelgiama jos kritikos ir interpretacijų istorija. Vydūno amžininko B. Sruogos satyriškas rašinys apie „Jūrų varpus“, patekęs į aukštesniųjų gimnazijos klasių vadovėlį, ilgam įtvirtino nuomonę apie nepaskaitomus Vydūno kūrinius. V. Mykolaitis–Putinas Vydūno „Jūrų varpus“ aiškino ne gilindamasis į dramos kontekstą, o žvelgdamas per krikščioniškosios mitologijos prizmę, traktuodamas juos kaip dvasinį (gėrio) ir kūniškąjį (blogio) pradą. A. Jakštas „Jūrų varpus“ vadino labiausiai pavykusia Vydūno misterija, tačiau kadangi joje keliami radikalūs tikėjimo ir pasaulėžiūros klausimai, neatmestina, kad didysis katalikybės apologetas dramos idėjų visiškai nesuprato. Praėjo beveik šimtmetis, kol „Jūrų varpai“ sulaukė misteriją suvokiančių kritikų – tarp jų išeivijos literatūrologas R. Šilbajoris. Vėlesni tyrinėtojai įžvelgė dramoje atskleidžiamą egzistencinį, fenomenologinį žmogiškosios prigimties matmenį, žmogaus ryšį su visuma, kai tikėjimas suprantamas kaip žmogaus prigimties duotybė. Straipsnyje pabrėžiamas personažų mitiškumas, mitologinis dramos kontekstas. Pagrindinis misterijoje kuriamas mitas – žmogiškąją prigimtį keičianti ir pasaulio galias harmonizuojanti meilė. Jai, kaip ir lyčių kultūrai su ją pagrindžiančiais mitais, dramoje skiriama ypač daug dėmesio. Šią savo misteriją, išaugusią iš lietuvių tautosakos, Vydūnas siejo su senovės graikų kūriniais, kurie vaizdavo slėpiningą kūrybos galių veikimą sąmoningesniam gyvumui pasiekti.