Fenomenologinės ir meninės pasaulio patirties paralelės

LTRecenzijoje analizuojama Algio Mickūno knyga „Estetika. Menas ir pasaulio patirtis“ (2011), kurią sudarė Rūta Brūzgienė, o išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Aptariamoji knyga priskirtina sričiai, plėtojančiai fenomenologinę estetiką. Į veikalą įtraukta nemažai tekstų iš ankstesnių knygų ir straipsnių. Mickūno rašiniai daugiaplaniai, juos sieja estetika ir erotika. Estetiką su erotika jungia tiesioginė grožio patirtis. Išskirtini tekstai, kuriuos ši rinktinė lietuviškai pristato pirmą kartą ir kuriuose atsiskleidžia pagrindinės Mickūno estetikos prielaidos. Estetiškumą Mickūnas supranta kaip tiesioginį įsivėlimą į jusliškai patiriamą pasaulį. Ir filosofija, ir literatūra semiasi iš to paties šaltinio – tai tiesiogiai patiriama fenomenali plotmė. Menas kaip ir fenomenologinė filosofija ragina atsisakyti metafizinių konstrukcijų, prasmingai atveriant paties pasaulio raišką. Mickūno knyga įvairiais aspektais nagrinėja meno ir pasaulio patirties temą. Ši knyga, nepaisant jos sudarymo ir redagavimo trūkumų, yra vertinga ir rekomenduotina tiek filosofija, tiek estetika besidomintiems skaitytojams. Visus, kad ir labai skirtingus, straipsnius sieja meninės pasaulio patirties tema. Atskleidžiamos fenomenologinės ir meninės pasaulio patirties aprašymo paralelės. Menininkai, to net nenorėdami, suartėja su filosofais, kai, nepaisydami mokslo ir metafizikos konstruojamo dualizmo, parodo tiesioginį žmogaus dalyvavimą kosminių ritmų, atmosferos ir nuotaikų pulsavime. Filosofų užduotis – apmąstyti ir išryškinti tai, ką intuityviai jau yra atradę menininkai.