Mūsų tarmės - kalbos istorijos paslapčių saugotojos

LTStraipsnyje, remiantis lietuvių kalbos tarmių medžiaga, aptariami kai kurie senieji lietuvių kalbos fonetiniai, morfologiniai ir sintaksės reiškiniai. Lietuvių kalbos ilgasis balsis o yra kilęs iš ilgojo *ā, o ilgasis balsis ė – įš ilgojo *ē. Šio teiginio negalima pagrįsti bendrinės kalbos faktais, tačiau tarmės neabejotinai yra išlaikiusios senuosius balsius. Lietuvių kalbos nosiniai ą, ę, į, ų yra kilę iš dvigarsių an, en, in, un. Visi vyriškosios giminės daiktavardžiai (ir būdvardžiai), kurių galūnė šiuo metu yra -is, turėjo senesnę galūnę -ys (-*īs). Rytų aukštaičiai uteniškiai puikiausiai gali paliudyti šį faktą. Vietai reikšti lietuviai turėjo keturis vietininkus: inesyvą (būti viduje), iliatyvą (judėti į vidų), aliatyvą (judėti ko nors link) ir adesyvą (būti prie ko nors, šalia ko nors). Rytų aukštaičiai vis dar nuosekliai vartoja inesyvą ir iliatyvą Lietuvių kalbos skaičiaus kategorija buvo ne dvinarė, o trinarė, t. y. ne tik vienaskaita ir daugiskaitą, bet ir dviskaitą. Bendrinėje kalboje beveik neturime dviskaitos įrodymų, išskyrus įvardžius mudu, judu ir skaitvardžio du naudininką dviem. Buvo vartojos ilgesnės nei šiuo metu priešdėlių ir prielinksnių formos. Tikslui reikšti buvo vartojamas siekinys. Anykštėnas arba kupiškėnas dar ir šiandien gali pasakyti: išėjo šieno vežtų, išvažiavo grybautų. Veiksmažodžių asmenavimas buvo ne tik tematinis, bet ir atematinis. Bendrinėje kalboje yra likusių sustingusių atematinio asmenavimo veiksmažodžių formų, pvz.: esti, peršti, niežti. Būta priebalsinio linksniavimo daiktavardžių – dabar jie priskiriami V linksniuotei.