Do we need a "new" foreign policy?

LTStraipsnyje analizuojamos bei kritiškai vertinamos 2004 m. Seimo patvirtintos Lietuvos naujos užsienio politikos gairės. Teigiama, jog ši iniciatyva Lietuvai numato pernelyg ambicingus ir sunkiai tarptautinėje arenoje pasiekiamus tikslus, nepateikia aiškių užsienio politikos prioritetų, neatsižvelgia į realias valstybės galimybes bei būtinybę užtikrinti užsienio politikos tikslų ir Lietuvos piliečių poreikių darną. Autorius tvirtina, kad Lietuvai įstojus į ES ir NATO nacionalinėje užsienio politikoje tvyro sumišimas, akivaizdi naujų idėjų stoka. Straipsnyje siūloma nacionalinėje užsienio politikoje akcentuoti ne novatoriškumą, bet tęstinumą, sumažinti užsienio politikos prioritetų skaičių, „neužstrigti“ tarpininko tarp Vakarų ir Rytų vaidmenyje, stiprinti santykius su Vakarų valstybėmis partnerėmis, adekvačiai vertinti galimas su Rusija susijusias grėsmes, įtraukti į užsienio politikos formavimo procesą akademines bei kitas intelektualines pajėgas, plėtoti strateginius tyrimų centrus.Reikšminiai žodžiai: Užsienio politika; Diplomatija; Iššūkiai; Foreign policy; Diplomacy; Chalenges.

ENThe article analyzes and critically evaluates the new landmarks for Lithuanian foreign policy approved by the Seimas in 2004. It predicates that this initiative provided Lithuania with overly ambitious plans that were difficult to achieve in the international arena. It did not provide clear foreign policy priorities nor take into consideration the real country's potential and the necessity to ensure coherence between foreign policy goals and the needs of Lithuanian citizens. The author maintains that after Lithuania joined NATO and the European Union, national foreign policy was characterized by confusion and an obvious lack of new ideas. The article proposes a few foreign policy alternatives: not innovation, but continuity; reducing the number of foreign policy priorities; not getting "stuck" in the role of a mediator between the West and the East; strengthening relations with the Western countries-partners; adequately assessing possible dangers related to Russia; involving academic and other intellectual forces into the process of shaping foreign policy; developing strategic research centres.