"Lietuvos politinės minties antologijos" I tomo "Lietuvos politinė mintis 1918-1940 m." recenzija

LTAtkurtajai Lietuvos valstybei jau peržengus pirmosios respublikos gyvavimo metų slenkstį, galima pastebėti viešojoje erdvėje intensyvėjančias pastangas palyginti abi respublikas, įvertinti jų pasiekimus, pagrindinius veikėjus. Šiame kontekste plika akimi matyti didelis autentiškos politinės minties, ypač politinių vizijų, vakuumas dabartinėje Lietuvoje, ryškėjantis žvelgiant į tarpukario politinės minties įvairovę. Žinoma, ir politinės aplinkybės tarpukario Lietuvoje buvo gerokai audringesnės: valstybė buvo nauja, nenusistovėjusių sienų, tradicinės valstybinės santvarkos – diskredituotos, Lietuvos ir Europos visuomenėse vyravo krizės, laikinumo nuojauta, todėl ir politinių idėjų poreikis buvo didesnis. Dabartinei Lietuvos politinei minčiai paprastai apsiribojant Vakaruose vyraujančių politinių idėjų kopijavimu, atidesnis žvilgsnis į savo politinės minties istoriją labai aktualus. Todėl Lietuvos politinės minties antologijų leidyba1, beje, vykdoma pagal Lietuvos mokslo tarybos Nacionalinę lituanistikos plėtros programą, gali tapti ne vien rinktinių tekstų kolekcija, bet galbūt ir paspirtimi vystytis šiuolaikinei lietuviškajai politinei minčiai. Tam tikro laikotarpio tekstų rinkinys gali būti skirtas išryškinti to laikotarpio mąstytojų įdirbį arba atskleisti paties laikotarpio problemas ir jų sprendimo idėjų chronologiją. Būtent pastarasis tikslas matyti Lietuvos politinės minties 1918–1940 m. antologijoje.Tekstai sugrupuoti į penkias pagrindines kategorijas: „asmuo ir politika“, „tauta ir nacionalizmas“, „valstybė ir jos santvarka“, „ideologijos ir jų kritika“; paskutinį skyrių „Politinės programos ir deklaracijos“ galima laikyti savotiška pirmųjų keturių skyrių sinteze, nes jame prieš tai (vykstant akademinei ar publicistinei diskusijai) aptartos idėjos jau tampa politinėmis deklaracijomis, kviečiančiomis imtis konkrečių veiksmų. Toks knygos formatas yra prasmingas, leidžia skaitytojui atsekti visą kelią nuo problemos aktualizavimo ir jos argumentavimo iki konkrečių pasiūlymų politinėse deklaracijose. Be to, nemažai knygoje spausdinamų tekstų jau buvo perspausdinti po nepriklausomybės atkūrimo įvairiuose leidiniuose, dažniausiai skirtuose tam tikro autoriaus palikimui surinkti, todėl toks teminis-probleminis antologijos formatas gerokai aktualesnis, juolab kad ir pačios problemos didesniu ar mažesniu mastu tebeegzistuoja ir šiandien. Nors knyga vadinasi „Lietuvos politinės minties antologija“, žodžius „politinė mintis“ reikėtų suprasti plačiąja prasme. Knygoje galima rasti nemažai tekstų, kuriuose gilinamasi ir į socialinius, ekonominius, kultūrinius, netgi moralinius politinio spektro klausimus. Pavyzdžiui, Valentino Gustainio, Juozo Girniaus tekstai, Mykolo Romerio straipsnis „Reprezentacija ir mandatas“ ir keletas kitų tik iš dalies galėtų būti vadinami politinės minties tekstais, tačiau kartu reikia pripažinti, kad šie tekstai yra ir vieni geriausių šiame rinkinyje [p. 161-162].