Lietuvos istorijos sintezė: nauja ar tik atnaujinta sena

LTKeturių autorių – Alfredo Bumblausko, Antano Kulakausko, Alfonso Eidinto ir Mindaugo Tamošaičio – „Lietuvos istorija“ – pirmoji istorinė sintezė, apimanti visą Lietuvos raidą nuo seniausių laikų iki integracijos į transatlantines struktūras XXI a. Knyga parengta Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai proga ir jau numatyta išversti į šešias užsienio kalbas: anglų, prancūzų, ispanų, vokiečių, lenkų ir rusų. Tad ji skirta, visų pirma, ne akademinei bendruomenei, bet plačiajam skaitytojų ratui ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Patys autoriai kiek pompastiškai pabrėžė, kad šis darbas iš esmės atnaujina tarpukariu Adolfo Šapokos redaguota sinteze sukurtą Lietuvos istorijos naratyvą. Recenzija gimė 2012 m. rudenį, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto antro kurso magistrantų seminare, kuriame docento Nerijaus Šepečio vadovaujami studentai naująją sintezę preparavo įvairiausiais rakursais. „Lietuvos istorijos“ sintezė atsirado kaip didaktinis ir eksportinis darbas. Tai pagrindiniai analizės atskaitos taškai, padedantys suvokti, kaip ši sintezė gimė ir kodėl gimė būtent tokia. Ji nėra skirta Lietuvos skaitytojams ar juo labiau profesionaliems Lietuvos istorikams. Visų pirma knygelė per trumpa, tad sunku tikėtis visiškai naujos faktinės informacijos ar negirdėto interpretacinio modelio. O orientacija į Vakarų skaitytoją akivaizdi: nuo pat savo istorijos pradžios, nuo ikivalstybinių laikų ir net anksčiau Lietuva buvo Vakarų civilizacinės ir kultūrinės erdvės sudedamoji dalis. Nedidelis knygos tiražas lietuvių kalba (500 egz.) taip pat rodo, kad ji pirmiausia skirta užsienio skaitytojui, kuriam visa Lietuvos istorija – tai egzotiška ir nepažinta teritorija. Tezė, jog Lietuva yra integrali Europos dalis, eina per visą knygą ir visuose jos skyriuose akcentuojamas būtent šis leitmotyvas [p.157].