Sugrįžimas prie tarpukario politinės minties
LTPirmasis „Lietuvos politinės minties antologijos“ (2012) tomas, pašvęstas tarpukario politinei filosofijai, žengė dar vieną žingsnį Lietuvos kultūros ir istorijos pažinimo link. Knyga sudaryta didaktiškai ir turėtų būti pravarti aukštųjų mokyklų studentams bei dėstytojams. Antologijoje sudėti labai įvairūs mąstytojai, atstovaujantys skirtingoms pasaulėžiūroms, tad sudarytas pakankamai išsamus tarpukario politinės galvosenos žemėlapis. Ką antologija atskleidžia apie mus: koks mūsų santykis su savo politinės minties tradicija? Į akis krinta sovietinės okupacijos sukeltas radikalus pertrūkis tradicijoje – šiuolaikinės politinės partijos ir ideologai su tarpukariu nebeturi jokio tikro ryšio. Tarpukario politinės minties pabaiga arba iš esmės sutapo su valstybingumo pabaiga, arba ji ištiko išeivijoje. Stipriausi katalikiškosios minties autoriai būrėsi apie „Naujosios Romuvos“, „Židinio“ žurnalus, vėliau apie „Aidus“, Ateitininkų federaciją ir Lietuvos fronto bičiulių draugiją, nors apie vieningą katalikiškos konfesijos ar pasaulėžiūros asmenų susibūrimą galima kalbėti tik su labai didelėmis išlygomis. Kalbėti apie liberalizmo ideologiją tarpukariu yra problemiška, nes ne tik to meto Lietuvoje, bet ir Europoje liberalizmas nebuvo labai gajus ar populiarus; kita vertus, tai anaiptol nereiškia, kad tarpukario mąstytojai ar politikai stokojo liberalumo kaip angažuotumo pasaulėžiūrinei, religinei ir kultūrinei laisvei. Dabartinė krikščionių demokratų ir tautininkų vienybė, sunkiai įsivaizduojama prieš 80 metų, žymi radikalų šiandienos atotrūkį nuo tarpukario tradicijos.
