Almanto Grikevičiaus autoportretas

LTKnygoje "Epizodai paskutiniam filmui" mintis režisieriui išdėstyti padėjo Lina Kaminskaitė-Jančorienė, ją sudariusi kartu su Aurimu Švedu. Deja, Grikevičius knygos nebeišvydo, tačiau tie „sielos trupiniai“, intymios mintys apie filmų kūrimą, kaip nupasakojo Macaitis, aiškiai justi. Anot knygos autorių, sumanymas gimė „siekiant atskleisti paslaptį, kaip istorija atėjo į kino kūrėjo gyvenimą, ir norint užfiksuoti jo liudijimus apie praėjusį laiką, sutiktus žmones bei sukurtus filmus“ (p. 7). Tad autentiškumui išlaikyti pasirinktas sakytinės istorijos žanras, visiškai atsisakant knygos sumanytojų ir interviuotojų klausimų ir paliekant tik Grikevičiaus mintis. Paslaptis režisieriui Grikevičiui buvo kiekvienos istorijos, filmo šerdis, kurią jis nupasakojo taip: „Kiekviename filme turi būti paslaptis. Be jos meno kūrinio tiesiog nėra! Paslaptis nėra apčiuopiama, ji taip pat nėra pagal griežtas dramaturgijos taisykles pagaminamas įspūdis, pagaliau – paslaptis nėra kryžiažodis. Žiūrovas paslaptį turi tiesiog pajusti. O aš, kaip režisierius, privalau jam tą paslaptį pažadėti. Ar pažadas bus ištesėtas – jau kita kalba. [...] Taigi, į istoriją ir žmogų joje siūlau žvelgti stengiantis rasti naują rakursą. Tokiems bandymams dažnai parankus kokio vieno žmogaus likimas“ (p. 7). Būtent šios režisieriaus mintys yra knygos raktas ir koncepcija – Grikevičius tampa Kaminskaitės-Jančorienės ir Švedo kuriamo filmo (į tai suponuoja knygos pavadinimas Epizodai paskutiniam filmui) personažu. Autoriai pasirenka naują rakursą – sakytinės istorijos žanrą, kuris skaitytoją verčia savarankiškai ieškoti įdomiausių detalių, individualiai traktuoti istoriją ir pačiam mėginti pajausti Grikevičiaus asmenybės paslaptį. [p. 20].