Čiurlionis, Sibelius and Nietzsche - three profiles and interpretations

LTTrijų iš pažiūros tokių skirtingų menininkų, kompozitorių sugretinimas reikalauja paaiškinimo. Teorine prasme jų įnašui būdingos tam tikros kokybės, kurios leidžia jiems pritaikyti mano naują teoriją, vadinamą „egzistencine semiotika". Antra vertus, jų bendrieji bruožai gali būti išvardinti taip, vis tik pabrėžiant, kad tam tikru atžvilgiu jie nėra panašūs, tačiau pagal Wittgensteino „šeimyninį panašumą" stovi greta vienas kito. Taigi pirmiausia, kodėl Sibelijus ir Čiurlionis? Jie abu yra „nacionaliniai" kompozitoriai. Bet ką reiškia ši rolė? Kaip nacionalinės, regioninės kokybės prasiskverbia į muzikos kūrinį ir stilių ikonine, indeksine ir simboline prasme? Tai taip pat kultūros semiotikos problema. Busoni, būdamas Helsinkyje 1887 m. sukūrė pjesę Suomiška baladė, kuri reprezentuoja Suomiją, kokia ji yra matoma italo akimis - lygiai taip pat kaip Glazunovo Suomiška rapsodija yra Suomija ruso akimis, o Čiurlionio mazurkos yra Lenkija, kurią mato lietuvis, o jo fugos yra Lietuva, matoma pro vokiškus akinius. Tačiau Sibelijaus suomiškumas kyla ne iš suomių liaudies dainų citatų ar aranžuočių. Kai kuriuose Sibelijaus kūriniuose mes galime išgirsti tokį „nacionalinį stilių"- liaudies melodiją, harmonizuotą vyraujančiu vėlyvojo romantizmo stiliumi arba tuomet, kai kompozitorius kuria „liaudišką melodiją" nes jis taip puikiai valdo idiomą, kad gali „kalbėti" šiuo muzikiniu stiliumi, kaip savo „motinos kalba". Tokį suomišką stilių, pavyzdžiui, sutinkame Kaprizo fortepijonui b-moll vidurinėje padaloje. Kas liečia Čiurlionį, aš nesu kompetentingas, kad galėčiau pasakyti, kokiais muzikos faktoriais jo „lietuviškumas" yra grindžiamas. Tačiau tam tikra „liaudiškos kokybės" rūšis gali būti išskirta jau ankstyvuose kūriniuose fortepijonui, kaip tarkime Preliudas b-moll, kai tuo tarpu liaudies šokiai dar skamba labai šopeniškai.Tikrasis lietuviškas jo muzikos identiškumas slypi jo muzikos struktūros ypatybėse ir gana unikaliuose menų vidiniuose santykiuose. Jis taip pat atstovauja įdomų reiškinį, atskleidžiantį, kaip nacionalumas yra transformuojamas į modernizmą. Kaip žinoma, XX a. modernizmas buvo priešiškas viskam, kas tautiška. Šiuo atveju, aš prieštaraučiau, sakydamas, kad net avangardiškiausiuose eksperimentuose Čiurlionis taip pat išlieka lietuviškas, tačiau gilesne prasme nei sąryšio su liaudies muzika aspektu. Atskira problema yra studijuoti Sibelijų ir Čiurlionį po-kolonijiniu aspektu. Sibelijus tapo suomių nacionaline ikona pirmiausia kai Suomija buvo Rusijos imperijos kolonizuota ir vėliau, nuo 1917 metų - jaunoje nepriklausomoje Suomijoje. Čiurlionis taip pat vaidino aktyvią rolę Lietuvos nacionaliniame projekte toli siekiančiomis, tačiau jo laikais dar nerealizuotomis vizijomis. Vėliau kolonizuotoje sovietinėje Lietuvoje jis vaidino labai svarbų rezistencijos ženklo vaidmenį. Dabar Čiurlionis yra Lietuvos įnašas į visos Europos kultūrą, vėl kaip jėga, palaikanti nacionalinį identiškumą globalizuotame pasaulyje. Taip jis vėl gali būti matomas пео-kolonijinėje benamių, tarptautinių rinkos jėgų situacijoje. Iki šiol neatskleista kai kurių struktūrinių abiejų kompozitorių paslapčių, ir tai daro jų muziką patrauklią įvairių laikų ir kultūrų klausytojams. Tarp modernistinių technikų, kurias naudojo abu kompozitoriai, juos jungia ypatingas erdviškumo pojūtis. Čiurlioniui erdvė yra esminė diskursiškumo kategorija kaip tapyboje, kur jis naudoja naują erdvės perspektyvos pojūtį, ir jo muzikos kūriniuose.Čiurlionio muzika yra kartais siejama su Nietzsches filosofija, jos iracionalumu ir prieštaravimais. Taip pat ir Sibelijus žinojo Nietzsche. Bet Nietzsche taip pat buvo ir kompozitorius, nors buvo vadinamas diletantu. Tačiau lygiai taip pat buvo Adorno kritikuojamas ir Sibelijus... Čiurlionis taip pat buvo laikomas diletantu (pvz. Ivanovo). Bet vėlesni tyrimai parodė, kokie neteisingi šie kaltinimai buvo. Nukrypimas nuo tradicinių kanonų buvo interpretuojamas kaip klaidingumas ar beformiškumas. Semiotikos terminais tariant, tai buvo pajungto, periferinio kompozitoriaus reakcija prieš teisingos (skaityk: vokiškos) muzikinės gramatikos centralizuotą galią. Žvelgiant pozityviai: tokie kūriniai parodė, kaip prasminės struktūros galėjo gyvuoti be konvencinių komunikacijos struktūrų paramos. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Egzistencinė semiotika; Erdvė; Filosofija; Identitetas; Intertekstualumas; Modernizmas; Nacionalinis stilius; Nacionalumas muzikoje; Nietzsche; Sibelius; Čiurlionis; Existential semiotics; Identity; Intertextuality; Modernism; National in music; National style; Nietzsche; Philpsophy; Sibelius; Space; Čiurlionis.