Watching eyes: Čiurlionis, Wyspiański, and Poe
LTNesunku įžvelgti panašumus tarp Čiurlionio ir lenkų tapytojų, su kuriais jis bendravo Varšuvos meno mokykloje 1904-1905 metais. Jo debesų formos gali būti randamos Ruszczyco paveiksluose, jo peizažai, neturintys akivaizdžių specifinių referencijų, atliepia judėjimų Menas („Sztuka“) bei Jaunoji Lenkija („Młoda Polska“) nuostatas, o lietuviškų kapinių vaizdai per Stabrowskj siekia Casparą Davidą Friedricha. Praplėsdamas perspektyvą amerikiečių menotyrininkas Johnas Bowltas yra nurodęs panašumų su Toroopu, Kubinu, Kupka, Feofilaktovu ir Klimtu. Apibendrindamas noriu pažymėti, kad komentatoriai minėdami panašumus, pabrėžia atsitiktinį jų pobūdį - Čiurlionis kvėpavo tuo pačiu simbolistų oru kaip ir jo bendraamžiai. Klausimas kokią įtaką Čiurlioniui padarė kiti, ir kurią jis darė kitiems, iki šiol buvo apeinamas, nors pasitaiko ir išimčių. Šiame darbe siekiau pažvelgti į įtaką, kurią patyrė Čiurlionio kūryba, ir ne vien iš kitų tapytojų; labiau ieškojau literatūrinių bei vizualių motyvų ir juos susiejau su paties Čiurlionio pastabų apie jo giliausio psichologinio nesaugumo kontekstu. Čiurlionio kūriniuose dažnai sutinkame dviejų šviesos šaltinių motyvą, kurį perteikia akys arba astronominiai objektai - žvaigždės, saulės, planetos, mėnuliai (pvz., „Ramybė“, „Jehova“, „Mintis“, „Rytas“, „Vandenys“ (iš ciklo „Tvanas“), „Pasaulio sutvėrimas“ (V paveikslas), „Jūros sonatos II d. Andante“, „Amžinybė“, „Praeitis“ ir kt.). Minėtas motyvas vyrauja depresijos, baimės ir grėsmės nuotaikų kontekste. Edgaras Altenas Poe, kurį Čiurlionis yra skaitęs, taip pat daug dėmesio skyrė akims (žr. poemą „Ligėja“). Čiurlionio akys arba žvelgia į žiūrovą, arba nukreiptos žemyn ir dažnai (nors ne visada) nutapytos nerimą sukeliančiame kontekste.Tačiau Čiurlionio menui ypač būdinga tai, kad šios akys, šviesos, žvaigždės ar saulės yra labiau metonimiškos nei metaforiškos, nukreipiančios į nematomą esatį. Tai sutaptų su Romano Jakobsono aksioma, pagal kurią metafora yra romantiška, o metonimija - susijusi su realizmu. Šie objektai Čiurlionio kūriniuose taip pat nėra funkcionalūs šviesos šaltiniai, net tuomet, kai jie galėtų tokie būti. Wyspiańskio gatvės šviesos, nebūdamos efektyvi iliuminacija, tačiau sukeliančios dar didesnę įtampą jau ir šiaip tamsioje ir blogos nuojautos kupinoje scenoje, galėjo pasiūlyti Čiurlioniui vaizdinę priemonę, kuri gerai atliepė perskaitytą Poe kūrinį ir jo paties baimes. Tai suteikia muzikos ir tapybos atitikmenų problemai įdomią perspektyvą: jo tylos ar kažko tyloje slypinčio baimė, būdama iš esmės muzikine baime, matyt turėjo pasireikšti ir vizualiu ženklu.
ENIt is not difficult to see similarities between Čiurlionis’s art and that of the Polish painters with whom he came into contact during his period at the School of Fine Arts in Warsaw (1904-05). His organic cloud forms can be found in Ruszczyć; his landscapes, conspicuously lacking specific contemporary references, echo the concerns of Sztuka and the Młoda Polska movement, and his Lithuanian graveyard pictures reach back through Stabrowski to Caspar David Friedrich. Broadening the perspective, the American scholar John Bowlt has pointed to similarities with Toroop, Kubin, Kupka, Feofilaktov and Klimt. In general, when such similarities have been mentioned, commentators have stressed their coincidental nature - Čiurlionis simply breathes the same symbolist air as many of his contemporaries. Because of this, the distinction between influences on Čiurlionis as opposed to his influence on others has been somewhat sidestepped until recently, although there are exceptions. Here I wish to look at influences on Čiurlionis’s art, but not solely in terms of other painters — rather, I wish to explore a network of literary and visual motifs and put them in the context of revealing remarks made by Čiurlionis himself about his deepest psychological insecurities.
