Symbolic landscape: between music and painting
LTM. K. Čiurlionis priklausė maksimalistų kartai, kurią vienijo stiprus troškimas pabėgti nuo realaus pasaulio ir ypatingas transcendencijos poreikis. Regėti būties paslaptis, pasiekti dangiškąją Išmintį, Tiesą ir Grožį buvo XX a. pradžios maksimalistų tikslas. Simbolizmas tapo naujojo dvasingumo estetika. Pirmieji Čiurlionio bandymai piešti peizažus Leipcige, jo nuomone, nebuvo sėkmingi („nes dangus per daug vokiškas“). Jis svajojo atskleisti lietuviško kraštovaizdžio, ypač gimtųjų Druskininkų ir jų apylinkių, grožį. Anot Amiel, jo peizažai perteikia sielos būseną. Jie yra „vidinio kraštovaizdžio“, kurį taip vertino simbolistai, pavyzdžiai. Vienas pirmųjų Čiurlionio simbolinių peizažų yra „Ramybė“ (1903–1904). Menininkas panaudojo animizacijos efektą, kuris jam labai būdingas. Šis piešinys dažnai gretinamas su A. Böklino „Mirusiųjų sala“ (1880). Čia sutinkame tą pačią sustingusią būseną, apie kurią, anot S. Przybyszevvskio, galima pasakyti, kad „kraštovaizdis buvo apsigaubęs tamsiai mėlyna gilios nostalgijos skraiste“. Yra žinoma, kad lietuvių menininkas neigė Krokuvos ir Berlyno modernistų pažiūras. Tai rodo jo laiškai. Tačiau, mano galva, jo darbuose matoma kita perspektyva: greičiausiai jis neigė S. Przybyszevvskio teorijas racionaliu požiūriu, tačiau iš esmės, aš manau, Čiurlionis yra Miuncheno „sielos meno“ reprezentatyvus pavyzdys. Čiurlionio peizažuose galime įžvelgti jo tapybos brandos procesą, kuris vedė nuo simbolizmo prie abstraktaus meno. Jo peizažų tapyboje galima pastebėti formos spiritualizacijos procesą, kuris buvo daugelio to meto dailininkų tikslas. Galėtume drąsiai pasakyti, kad Čiurlionio peizažai yra muzika, materializuota gamtoje. Gamtos pavyzdžių konstrukcijos metodą Čiurlionio kūriniuose veikė muzikinis mąstymas.Tipiškas to pavyzdys gali būti 1908 m. nutapyta Fuga, kuri su Preliudu sudaro diptichą. Išeities taškas - medžių atvaizdas ežerų paviršiuje. Šis archetipinis Lietuvos kraštovaizdžio elementas sutinkamas daugelyje tapytojo kūrinių. Medžių atšvaitai vandenyje yra populiarus 1900 metų tapybos motyvas, pasitaikantis F. Khnopffo, C. Monet, J. Stanisławskio, E. J. Steicheno, G. Fjaestado paveiksluose. Čiurlionio menas aistringai ieškojo naujų erdvių. Jis jas naudojo, bet žengė toliau. Daugelis tapytojų tik priartėjo prie ribos, už kurios realus pasaulio kontūrai praranda ryškumą, o jis peržengė šią ribą. Tai pasiekti jam padėjo „muziko ausis“ ir „spalvų klausa“. Jų dėka tapo įmanoma emocijas transformuoti į „girdimus peizažus“ [p. 15].
