Lietuvių poetinio gamtovaizdžio tradicija: Strazdas, Baranauskas, Geda: (archetipai ir universalijos)

LTStraipsnyje analizuojama lietuvių poetinio gamtovaizdžio tradicija. Į ją žvelgiama tarsi iš modernaus poeto Sigito Gedos (1943-2008) taško, kas jo poezijai buvo svarbu, kuo ji rėmėsi, ką keitė, transformavo. Atraminiais tradicijos vardais laikomi XIX a. poetai Antanas Strazdas ir Antanas Baranauskas. Antano Strazdo reikšmė itin akivaizdi, Sigito Gedos ne kartą pabrėžta, įtvirtinta poema „Strazdas“. Antano Baranausko gamtovaizdžiuose išskiriamas šventumo jausmas, kalbos metaforomis išreikštos dvasinės būsenos. Teigiama, kad Strazdo gamtovaizdžio dominante yra laukas, Baranausko – miškas. Sigito Gedos gamtos vaizduose išskirtiną vietą užima vanduo; pats vadino save vandenžmogiu. Lietuvių poetinio gamtovaizdžio tradicijoje veikia skirtingi archetipų ir universalijų deriniai, priklausomi nuo pasaulėjautos ir poetinės kalbos principų.

ENIn this article the tradition of Lithuanian poetical landscape is analyzed by investigating it as if from the point of view of a modern poet – Sigitas Geda (1943-2008). The analysis aims at revealing the aspects of importance in his poetry, its sources and the transformations they underwent. Antanas Srazdas and Antanas Baranauskas are considered to be the figures that established the 19th century poetic tradition. The significance of Antanas Strazdas is quite evident, conveyed in the poem "Strazdas" and emphasized by Sigitas Geda himself. The feeling of holiness and spiritual states expressed by metaphors are a prominent feature of landscapes in Antanas Baranauskas poetry. Field is the dominant element in Strazdas landscapes, while Baranauskas tends to concentrate on depicting the forest. In Sigitas Geda landscapes water has a special place; he event called himself "the aquaman". The tradition of Lithuanian poetical landscapes features different combinations of archetypes and universalities which are subject to one's world-view and principles of poetic language.